Tačiau skirtumas gali būti gerokai didesnis, nei daugelis įsivaizduoja.
Apie tai laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas Evaldas Stankevičius ir žurnalo „Autobild Lietuva“ redaktorius, žurnalistas Vitoldas Milius.
Dažnai diskutuojama apie nustatytą greičio ribą keliuose. Sakoma, kad dabartinis greičio nustatymas nėra optimalus.
Kitaip tariant, svarstoma, ar iš tiesų reikia leisti važiuoti greitai. Gerbiamas Vitoldai, jums yra tekę atlikti eksperimentą, lyginant tuos kaštus važiuojant didesniu ir mažesniu greičiu. Kokie eksperimento rezultatai buvo fiksuojami?
V. Milius: Tai rezultatai ganėtinai tokie aiškūs ir paprasti. Visiems lietuviams suprantamas kelias į Klaipėdą ar į Palangą – kaip visi važiuoja, visi matuodavo, ar nuvažiuoja elektromobiliu viena įkrova ir taip toliau. Maršrutas tas pats, žmonėms suprantamos lokacijos.
Sutaupyti visada galima. Greitkeliuose žiemą greitis dažniausiai ribojamas iki 110 km per valandą, o vasarą – 130. Ir dar vienas skaičius, kurį aš visada turiu pasakyti – pakankamai nemažas automobilių srautas važiuoja apie 150. Mes čia galime sakyti, ką norime – nereikia būti jokiu saugaus eismo guru, tiesiog išvažiuoji į kelią ir matai, kokiu greičiu važiuoja automobiliai.
Tai reiškia, jeigu paimtume tarp tų 130 ir, sakykime, 110, tai, lyginant skirtingų jėgainių automobilius, bus labai skirtingai, bet aš pamatavau, kad galima sutaupyti, tarkim, važiuojant pirmyn–atgal, apie 20 eurų. Ar tai yra daug? Ar tai ką nors lemia? Ar lemia tas pusvalandis, kurį išloši nuvažiuodamas į vieną pusę gyvenime? Nežinau.
Jeigu paimtume, kad greitis būtų 150, lyginant su 110, būtų dar daugiau. Dyzelinu varomi automobiliai turi mažesnį skirtumą tarp didesnio ir mažesnio greičio, o benzininiai ir hibridiniai benzininiai automobiliai – didesnį, nes elektra važiuojant greitkelyje praktiškai neveikia. Elektriniai gali turėti visiškai drastišką skirtumą – važiuodamas 150 dar žiūrėk, niekur ir nenuvažiuosi.
Aišku, jie irgi tobulėja. Naujausi modeliai turi šiek tiek kitokias, vadinkime, „greičių dėžes“, nors tai nėra tikra greičių dėžė, bet jie jau gali važiuoti ir greičiau, ir ekonomiškiau. Tai, visumoje, tie pinigai tikrai yra pakankamai apčiuopiami. Jeigu paimtume ilgesnį laikotarpį, per metus galima būtų sutaupyti nemažai.
Ar žmonėms tai tinka? Vieniems tinka. Aš matau pakankamai naujus, apynaujus automobilius, važiuojančius lėtai. Kokia priežastis – nežinau. Saulė šviečia, oras geras, automobilis geras, padangos turbūt irgi geros, o važiuojama pakankamai lėtai. Gali būti, kad tie žmonės taupo energiją ar degalus, kokie jie bebūtų. Yra tokių, kurie važiuoja greitai ir jiems visiškai nesvarbu. Bet tie pinigai – kam dideli, kam ne – tačiau tie 20 eurų pirmyn–atgal yra pakankamai apčiuopiami.
Čia kalbėjome apie tai, kad laisva rinka ir galbūt nereikia kištis į tą laisvą rinką. Tai šiuo atveju sakote, kad ribojimų ar idėjų mažinti tą greitį, nežinau, kelyje Vilnius–Kaunas, nepritartumėte tai idėjai?
V. Milius: Ne, visiškai nepritarčiau. Mes bandome vis gerinti kelius. Tiesą sakant, jie turbūt didesniu greičiu blogėja, negu mes spėjame juos pagerinti. Vilnius–Kaunas dar neblogai, Kaunas–Klaipėda prasčiau, bet tvarkome tuos kelius.
Dauguma Europos šalių visgi neina tuo keliu, kad ribotų greitį dėl to, jog taupytų degalus. Tai yra žmogaus pasirinkimas. Greitis ribojamas tam, kad būtų saugu važiuoti ir kad, patekus į tam tikras sąlygas, būtų mažesnė rizika.
Beje, man labai patinka dabartinis sprendimas Vilnius–Kaunas greitkelyje – tie besikeičiančio greičio ženklai. Aš tikrai ten nemažai važinėju ir galiu pasakyti, kad jie veikia. Kai pasikeičia važiavimo sąlygos, iš karto sumažinama iki 110. Kai diena sausa, niekas nelyja, nesninga, net ir žiemą leidžiama važiuoti 130. Labai, labai „smart“ sprendimas.
Nežinau, Lietuvoje turbūt nebūtų tokio sukilimo kaip Vokietijoje. Kai kalbu su vokiečiais, jie sako: „Pabandykite uždrausti mums neribotą greitį – bus sukilimas.“ Lietuvoje turbūt to nebūtų.
Gerbiamas Evaldai, kaip jūs vertinate?
E. Stankevičius: Iš tikrųjų, žinokit, čia teorija gana sena. 1973 metai, Irano revoliucija – naftos kainos kyla drastiškai, reikia priimti sprendimus. Ir būtent Amerikoje buvo įvestas 55 mylių per valandą greitis, tai yra apie 90 km per valandą. Reikia atsiminti, kad tai įvyko prieš 50 metų.
Fizika yra tokia, kad oro pasipriešinimas auga neproporcingai – pagal greičio kvadratą. Tai reiškia, kad greitis didėja, o pasipriešinimas dar sparčiau. Sakykime, greičiui padidėjus nuo 100 iki 130 km per valandą, t.y. apie 18 procentų, oro pasipriešinimas išauga apie 25 procentus.
Tai faktas, kad kuro sunaudojame daugiau. Bet važiuodami lėčiau prarandame laiką. Tai yra pasirinkimas – laikas prieš piniginę.
Šiandien fizikai skaičiuoja, kad optimalus greitis, siekiant ekonomiškai važiuoti ir optimaliai naudoti kuro sąnaudas, būtų apie 110 km per valandą. Visa kita – mūsų pasirinkimas. Jeigu mums reikia tų 10 minučių, mes galime jas „nusipirkti“ važiuodami greičiau.
Be abejo, automobiliai tobulėja, komfortas gerėja. Bet reikia pastebėti ir eismo situaciją. Pavyzdžiui, Vokietijoje važiuoji trimis juostomis ir pirmoje juostoje juda 90 km per valandą. Pas mus, jei vienas važiuoja 90, o kitas 150, atsiranda situacijų, kai reikia gerai pagalvoti, kada persirikiuoti.
Tai nėra toks lengvas važiavimas, bet, aišku, viskas priklauso nuo to, kokį automobilį vairuoji.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
