REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Praėjusią savaitę gimtinės žemėje amžinam poilsiui atgulusį Bronislovą Lubį galima drąsiai vadinti lietuviško verslo krikštatėviu. Jo išėjimas padėjo simbolinį tašką nepriklausomybės pradžioje susiformavusiai verslo epochai.

REKLAMA
REKLAMA

„Manau, kad B. Lubys buvo solidžiausia XX amžiaus Lietuvos verslo asmenybė. Jis buvo visai kito kalibro figūra“, – šais žodžiais bene taikliausiai B. Lubio fenomeną apibūdino vienas iš „VP Grupės“ akcininkų Ignas Staškevičius.

REKLAMA

Juoda ir balta. Tokiomis spalvomis buvo apibūdinama viskas, ką veikė, ko ėmėsi, ką nuveikė ir ko troško B. Lubys. Vieniems kliuvo, kad privatizavimo priešaušriu jam į rankas atiteko viena solidžiausių tuometinių šalies įmonių – Jonavos „Azotas“, o vėliau krovos kompanija „Klasco“, kitiems – jo lobistinė veikla priimant ir paties kompanijoms, ir Lietuvos verslui palankius sprendimus.

Tačiau tai buvo kelias, kurį nedažnas buvo pajėgus įveikti. Viename paskutinių interviu, kuriuos jis davė savaitraščiui „Ekonomika.lt“, lietuviško verslo dalią B. Lubys prilygino žygiui per pelkę. „Brendi per pelkę, randi kupstelių, kurie neleidžia nugrimzti. Tai leidžia stovėti ir ieškoti kitos kietesnės vietos“, – sakė jis.

REKLAMA
REKLAMA

Išvalstybinimas

Patinka ar ne, tačiau žodžiai „nepriklausomybė“, „verslas“, „B. Lubys“ rikiuojasi į vieną gretą. Nes viskas žvelgiant į tą laikotarpį yra neatsiejama.

Vos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje prasidėjo išvalstybinimo etapas. Bandymas atverti rinkos ekonomikos duris sukuriant visiems vienodas starto galimybes iki šiol daugelio lietuvių prisimenamas su nusivylimu ir nuoskauda.

Buvo sukurta investicinių čekių sistema, pagal kurią kiekvienas pilietis, atsižvelgiant į sovietinių laikų stažą, gaudavo atitinkamą kiekį investicinių čekių – savotišką leidimą išpirkti per sovietmetį visų lietuvių sukurto turto dalį. Tiesa, buvo atskiriamas valstybės turtas, kurį buvo galima grąžinti buvusiems savininkams, paskui – patraukliausias kąsnelis, kurį būtų galima parduoti investuotojams už valiutą, o visas kitas turtas, išskyrus tai, ko negalima privatizuoti, išdalijamas pagal stažą. Taip prasidėjo investicinių čekių era.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmieji įstatymai turėjo daugybę saugiklių, kad tik turtas nesuplauktų į vienas rankas. Tačiau tai nesustabdė versliųjų lietuvių, kurie pagaliau po „Monkės biznio“ – kooperatyvų – galėjo imtis rimtesnio verslo. Pradėtos kurti neformalios investicinės akcinės bendrovės, iš kurių garsiausios buvo EBSW, „Inbūstas“, „Hermis“, „Invalda“, „Lietverslas“, Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. Šios šešios pagrindinės grupės kontroliavo apie 42 proc. visų investicinių akcinių bendrovių įsigyto privatizuojamo valstybinio turto.

REKLAMA

Deja, netrukus didžioji dalis šių grupių privatizuotų įmonių liovėsi dirbti pelningai, dalis – apskritai liovėsi dirbti. Akademikas E. Vilkas čekinę privatizaciją yra pavadinęs didele klaida. Jo nuomone, dėl to žlugo daug gyvybingų įmonių ir įvyko komercinių bankų griūtis: „Pusvelčiui įsigijo įmones tie, kurie net negalvojo užsiimti verslu, o tik siekdami spekuliatyvinių tikslų. Negalėdami brangiai perparduoti privatizuotų įmonių užsieniečiams, kurie Lietuvoje ilgai nesirodė, jie jas „pardavė“ bankams.“

REKLAMA

Tik vėliau į valdžią atėję socdemai „darbo kolektyvams“ suteikė galimybę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti iki pusės įmonių akcijų. Tokiu būdu kontroliniai akcijų paketai sutekėjo į įmonių vadovybės rankas. Nors ir kaip dėl to piktinosi visuomenė, būtent taip didžioji dalis privatizuotų įmonių išgyveno ir gyvena toliau. Tada laiku įšokti į traukinį spėjo ir B. Lubys. Tiesa, prieš tai spėjęs nutiesti reikiamas vėžes.

Nupirko per pigiai

Natūralu, kad B. Lubys nusprendė įsigyti gamyklą, kurioje buvo praleidęs visą savo darbinę karjerą ir užkopęs iki aukščiausio jos laiptelio. Buvimas gamyklos direktoriumi ir aktyvi veikla formuojant ir valdant valstybę pirmaisiais Nepriklausomybės metais suteikė neįkainojamų pranašumų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

1994-ųjų pradžioje buvo paskelbtas Jonavos trąšų gamyklos „Azotas“ privatizavimo konkursas, o netrukus paskelbtas konkurso laimėtojas – fizinių asmenų grupė, kurią sudarė B. Lubys, Jonas Sirvydis (dabartinis „Achemos“ vadovas) ir keli kiti aukštas pareigas gamykloje einantys darbuotojai. Gamyklos akcijas iš valstybės ši grupė nupirko vos už 31 mln. litų ir įkūrė AB „Achema“.

„Gamykla perėjo penkis privatizavimo etapus – niekas nenupirko. Paskui buvo konkursas, kuriame dalyvauti galėjo kiekvienas šalies pilietis, bet privatizavome mes – 28 žmonės, nes dalyvauti konkurse niekas daugiau nepanoro“, – nuolat kaltinimus atremdavo verslininkas.

REKLAMA

Tiesa, ir 30 mln. litų tuo metu buvo gana didelė suma, kurios B. Lubys negalėjo būti sutaupęs. Paklaustas, iš kur tada ėmė tokią pinigų sumą, B. Lubys atsikirsdavo, kad į šį klausimą atsakys tik klausiamas prokurorų.

Tačiau panašu, kad jokio kriminalo čia nebuvo. Pagal tuo metu galiojusį įstatymą privatizacijos konkurso dalyviai turėjo įnešti 25 proc. nominalios privatizuojamo objekto akcijų vertės. Šią sumą B. Lubys sumokėjo investiciniais čekiais ir grynaisiais gavęs 5,5 mln. litų paskolą iš banko. Konkurso laimėtojui akcijas buvo leidžiama įsigyti išsimokėtinai iki galo atsiskaitant per dvejus metus. Ši suma, kaip rašė to meto spauda, buvo paimta iš pačios gamyklos.

REKLAMA

Tačiau niekas nenuginčys, kad gamykla buvo parduota už juokingai mažą kainą. Kai tais pačiais metais buvo privatizuojama panašaus dydžio Kėdainių chemijos gamykla, už ją jau prašyta 108,5 mln. litų.

Po kelerių metų panašiai B. Lubio rankose atsidūrė ir kita valstybinė įmonė – krovos kompanija „Kasco“. Nuolaida, kurią privatizuojant šią įmonę sugebėjo gauti B. Lubys, galėjo siekti daugiau kaip šimtą milijonų litų.

Gerose rankose

Nepaisant privatizavimo peripetijų ar sąmoningų klaidų, kurias darė B. Lubiui palanki tuometinė vyriausybė, įmonės atsidūrė gerose rankose. Auksiniais Lietuvos ekonomikos laikais, 2008 metais, „Achemos“ grupė (kuriai priklauso ir „Achema“, ir „Klasco“) buvo pasiekusi 5 mlrd. litų apyvartą, o jos pelnas sudarė 317 mln. litų. Nors per krizę ji kiek nukraujavo, tačiau ir patirdama sunkumų puikiai veikia. Tūkstančiai darbininkų turi gerai mokamą darbą, kuris šiuo metu yra neįkainojama vertybė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viename interviu B. Lubys yra pasakęs: kompanija turi gyventi ilgiau negu žmogus. Jis paliko puikiai sustyguotą mechanizmą, kuris, panašu, turi gyventi ilgai.

Faktai: pirmieji kooperatoriai – verslo pionieriai

Š. Davainis (Vilnius, koop. Nr. 1, dabar – „Amber“)

Tunikas (Kaunas, koop. Nr. 1, verslininkas nužudytas)

L. Šniras (Šiauliai, koop. Nr. 1., dabar – „Skorpionas“)

A. Stašaitis (Kaunas, koop. Nr. 1, dabar – kaimo turizmas)

R. Zakarevičius, Ciupijų šeima (Vilnius, koop. Nr. 2, dabar – „Stikliai“)

V. Vaitonis (Vilnius, koop. Nr. 5, dabar – „Garsų pasaulis“)

J. Kelminskas (Vilnius, koop. Nr. 7, dabar – „Flemingas“, „Tvirtovė“)

A. Bosas (Klaipėda, koop. Nr. 1 L-713, vėliau – Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija)

G. Petrikas (Kaunas, koop. „Daiva“, vėliau – EBSW)

V. Tonkich (Vilnius, koop. Nr. 1, dabar – „Baltic Amadeus“)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų