Gerai, kad yra Teismų įstatymo projektas, gerai, kad diskutuojama apie teismų sistemos gerinimą ir gerai, kad naujojo Teismų įstatymo projektas atidėtas. Mano, kaip mokslininko, nuomonė buvo tokia pati – jo nebuvo galima priimti. Buvo daug diskusijų, pasiūlymų, visa tai reikia ramiai įvertinti ir įstatymą tobulinti iš esmės.
Pirmiausia pažymėtina, kad dabartiniame projekte išlieka teismų sistemos uždarumas, – tegu nepyksta teisėjai. Jeigu mes norime atsinaujinti, įlieti naujo kraujo, teismų sistema turėtų būti atidaryta žmonėms iš šalies. Projekte lyg ir yra tokia galimybė, bet prioritetas teikiamas karjeros teisėjams. O juk yra daugybė kvalifikuotų advokatų, prokurorų, Seimo kontrolierių, valstybės valdymo tarnybos darbuotojų, turinčių puikios patirties, kurie taip pat galėtų pretenduoti į teisėjus. Štai paimkime buvusį Aukščiausiojo Teismo teisėją, advokatą prof. Valentiną Mikelėną. Tokių specialistų Lietuvoje turime vienetus. Bet jis dabar nėra teisėjas. Jeigu būtų atranka, jis būtų antroje eilėje. Pirmoje eilėje – karjeros teisėjai. Čia tik vienas pavyzdys.
Kitas dalykas – teismų viešumas. Absoliučiai nėra jokios teismų sistemos atskaitomybės prieš visuomenę. Man teko diskutuoti su teismų vadovais, ir aš visiškai pritariu nuomonei, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, galbūt Teismų taryba turėtų daryti metinius pranešimus. Diskusijose buvo siūloma tai daryti viešai Seime, – su klausimais ir atsakymais. Akivaizdu, kad negali būti kalbama apie konkrečias bylas, o apie iškylančias problemas ir kaip jas spręsti. Iš tiesų yra daug dalykų, kuriuos Seimas, kaip Tautos atstovybė, gali spręsti.
Kitas dalykas – tarp valstybės valdžių turėtų būti atitinkamas balansas. Žiūrėkit – Konstitucinis Teismas kontroliuoja įstatymų leidžiamąją ir iš dalies vykdomąją valdžią. Administraciniai teismai atlieka absoliučios dalies vykdomosios valdžios teisminę kontrolę, bendrosios kompetencijos teismai per konkrečias bylas taip pat kontroliuoja valstybės administraciją, tai yra, vykdomąją valdžią. O kaip yra su atgaliniu poveikiu?
Ar teismų sistema, kokia ji bebūtų garbinga, gali išeiti už kitų valdžių ir visuomenės kontrolės ribų? Vidinė kontrolė nepakankama ir neužtikrina, kad teismai tinkamai funkcionuotų. Tai reiškia, kad turi būti ir tam tikras atsiskaitymas visuomenei, – galų gale visuomenė moka algas teisėjams.
Trečias svarbus dalykas – visuomenės dalyvavimas formuojant teismus ir prižiūrint jų veiklą. Pritariu siūlymui, kad Teisėjų taryba, – peržiūrėjus funkcijas, – galėtų būti – Mažoji ir Didžioji. Tik iš teisėjų sudarytos tarybos, kurios užduotis yra vykdyti Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą funkciją – patarti Respublikos Prezidentui – darbe dalyvaujantys visuomenės atstovai patariamuoju balsu galėtų taip pat išsakyti savo nuomonę dėl teisėjų paskyrimo, atleidimo, perkėlimo, o kitais reikšmingais klausimais dalyvautų visomis tarybos nario teisėmis. Lygiai taip pat turėtų būti formuojama Atrankos komisija, Garbės teismas, Vertinimo komisija, Drausmės ir etikos komisija. Pusė narių turėtų būti teisėjai, kita pusė – ne teisėjai, kuriuos siūlytų kitos valdžios: Seimas, Vyriausybė.
Tai nėra vaistas nuo visų ligų, tačiau jeigu Seimas, Vyriausybė, prezidentas paritetiniais pagrindais kitą pusę šių institucijų narių paskirtų iš žinomų žmonių – gal buvusių teisėjų, profesorių, kitų sričių specialistų, garbaus amžiaus, bet šviesaus proto žmonių, kuriems neįmanoma padaryti neteisėto poveikio, tai sistema tikrai pajudėtų į gerąją pusę.
Ir dar vienas svarbus dalykas. Man pačiam teko būti ir jaunu, ir vyresniu teisėju. Buvo tam tikras drausmės, atsakomybės jausmas. Dabar to nėra. Neveikia teisėjų atsakomybės sistema. Toje uždaroje korporacinėje sistemoje yra daugiau drausmės eliminavimo, o ne drausmės sistemos elementų. Šiuo metu yra pateikta nemažai konkrečių, konstruktyvių pasiūlymų, kaip pagerinti teismų administravimą, todėl visa tai reikia apibendrinti, įvertinti ir ,,įvilkti“ į įstatymo projekto drabužį.
Stasys Šedbaras yra Tėvynės Sąjungos narys
