Per vasaros karštymetį, „pagardintą“ pietiniuose šalies regionuose praūžusios niokojančios vėtros eibėmis, mano galva, viena europinio masto aktualija Lietuvoje liko veik pražiopsota. Į Briuselio iniciatyvą šalims, Europos Sąjungos (ES) narėms, įvesti tiesioginius mokesčius atsiliepė prezidentė Dalia Grybauskaitė, finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir dar vienas kitas analitikas. Iš daugumos politikų, juos vienijančių partijų, judėjimų ir šiaip kuopelių – spengė tyla.
Nors, tiesą sakant, išgirdęs apie Europos Komisijos (EK) idėją padidinti savo biudžetą 5,9 proc. iki 130 mlrd. eurų (ją pristatė už finansinį programavimą atsakingas Lenkijos deleguotas komisaras Januszas Lewandowskis) pirmiausia tikėjausi griežtos, retsykiais po įvairiomis vėliavomis pasiplevėsuojančių Lietuvos euroskeptikų reakcijos. Tačiau ne. Vieni Lietuvos euroskeptikai, matyt, dar neatsigavę po Žalgirio mūšio jubiliejų, kitiems apskritai labiau terūpi ritualiniai šokiai ir kvaziintelektualinės diskusijos tapatybės temomis. Nors tiesioginių europietiškų mokesčių institutas, ko gero, yra esmingesnė gilesnės ES integracijos forma už visas iki šiol pavykusias ir nepavykusias konstitucijas beigi „lisabonas“ kartu sudėjus. Jeigu jau laužyti ietis – tai, atrodytų, kaip tik čia.
Rugsėjo mėnesį EK, atsižvelgdama į šalių narių požiūrį (palankumą idėjai pareiškė Lenkija, Austrija, Belgija, Ispanija, labiau skeptišką nuomonę deklaravo Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė), pateiks aiškią siūlymo formuluotę greičiausiai dėl oro transporto, bankų pervedimų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų apmokestinimo. Beveik neabejojama, kad nauji mokesčiai padidins komunalinių bei finansinių paslaugų, taip pat transporto kainas ir galų gale guls ant vartotojų pečių.
Finansų ministrė I.Šimonytė kažin kaip atsainiai primena jau „dvidešimt metų ES vykstančias diskusijas“, todėl, jos požiūriu, „nėra jokio konkretaus pasiūlymo, apie kurį būtų galima diskutuoti“. D.Grybauskaitė teigia, jog siūlymai įvesti tiesioginius mokesčius į ES biudžetą yra „per ankstyvi“ ir įvardija svarbią ribą: tiesioginiai mokesčiai ES viduje iš esmės įteisintų federacinius ryšius. Taigi pamažu, bandomu pirmuoju žingsniu, tačiau visiškai naują politinę ES kokybę.
Toji kokybė, greičiausiai neišvengiamai tik laiko klausimas. Pasaulinė finansų krizė ir sunkmetis, viešųjų finansų netvarka Pietų Europoje, kaip teigiama Briuselyje ir svarbiausių šalių narių sostinėse, parodė aiškų didesnės ES integracijos poreikį. Maža to – didesnė politinė integracija esanti būtina sąlyga visiškai neprarandant ES ekonominio ir technologinio konkurencingumo. Tokia idėjinė kryptis dominuoja pabrėžiant, kad reikalui esant Europoje bus susitaikoma net su dviejų ar daugiau greičių integracija. Norintieji, taip sakant, galės pasirinkti.
Kai kurie euroskeptikai (tarp jų ir britų Europos Parlamento narys Rogeris Helmeris) įspėja, kad po keletą metų trukusio, per visas siūles braškėjusio ES konstitucinės, vėliau Lisabonos sutarties tvirtinimo proceso šalininkai artimiausią dešimtmetį pakeis savo „kėslų“ taktiką. Esą, priešingai nei iki šiol, bus stengiamasi tyliai tiesti vienijimosi gijas į Briuselį ir tik paskui jau faktiškai įgyvendintą padėtį „apiforminti“ pompastiškais ritualais ar garsiomis sutartimis. Jeigu tokios pasaulėžiūros sparno įžvalgos turi pagrindo – tiesioginiai mokesčiai į ES biudžetą yra kaip tik šios operos. Galima sakyti – „to dar nebuvo“.
Kaip jau minėjau, tokia perspektyva nėra būtinai tragiška ar atvirkščiai – neišvengiamai skatinanti šaudyti dangun džiaugsmo fejerverkus. Todėl kartą patyrus, kaip šalies Parlamentas 2004-aisiais pakniopstom pirmasis pasaulyje patvirtino taip ir neįsigaliojusią ES Konstitucinę sutartį, kurios tekstą nuo pradžios iki pabaigos buvo skaitę Vytenis Andriukaitis, Antanas Valionis ir gal dar, duokdie, kukli dešimtis Seimo narių, norisi kitokio politinio stiliaus. Dar svarbiau – profesionalios pliusų ir minusų, naudos ir praradimų analizės (dėl kurios tikslumo galėtų varžytis šalies aukštųjų mokyklų humanitarų pajėgos – manding, daug prasmingesnė investicija nei į universitetų reitingavimo programą). Ar, tarkime, naminius gyvulius auginantys ūkiai dabar privalėtų mokėti europinį „šiltnamio efektą sukeliančių dujų“ mokestį?
Taip pat aiškesnio paveikslo – kaip ateityje atrodys ši šalis, kaip mažiau ar daugiau pasikeis jos socialiniai, administraciniai santykiai. Iki kokios integracijos ribos mes esame ir galbūt būsime pasirengę kad ir po dešimties metų. Pagaliau dėl to, kad prezidentei pasakius, jog tokios idėjos yra „per ankstyvos“, vietoje politinių klykavimų būtų galima pasitelkti tyrimus bei analizę ir jų pagrindu susidaryti savo, o ne politikų peršamą nuomonę – kada gi jau „laikas“.
Rytas Staselis
