„Meškučių desantas“ iš Švedijos parodė, kad valstybinė Lietuvos ir Baltarusijos siena yra pažeidžiama. Ypač dėl to įsiuto kaimynynės šalies prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Jis ne tik išmetė iš postų kelis savo generolus, bet ir pagrasino Lietuvai.
Panašaus atvejo būta sovietmečiu. Tada geležinę uždangą kiaurai perskridus ir pačioje Maskvos širdyje nutūpus lėktuvėliui, Michailas Gorbačiovas net pakeitė gynybos ministrą.
Dingo iš radarų
1987 metų gegužės 28 dieną Sovietų Sąjungoje buvo švenčiama Pasieniečių diena. Tą dieną Malmio oro uoste šalia Helsinkio savo lėktuvą „Cesna 172R“ skrydžiui ruošė devyniolikmetis vokietis Matiasas Rustas. Skrydžio dokumentuose buvo įrašyta, kad „Cesna“ iš Helsinkio skris į Stokholmą. Niekam nerūpėjo tai, kad M. Rustas paprašė kabinoje įruošti papildomus degalų bakus ir prisipylė tiek kuro, kad galėtų nuskristi 1200 kilometrų – dvigubai toliau negu iki Stokholmo. Juk lakūnas moka pinigus, o mechanikai daro ko prašomi, juolab kad jokie įstatymai to nedraudė daryti.
Pirmas 20 minučių M. Rusto pilotuojamas sportinis lėktuvas skrido griežtai numatytu kursu. 22-ąją skrydžio minutę M. Rustas pasikalbėjo su skrydžio dispečeriu, pranešė, kad skrydis vyksta normaliai, atsisveikino ir pasuko į rytus, link Sovietų Sąjungos sienos. Suomių dispečeris pabandė susisiekti su lakūnu, bet radijo stotis lėktuve jau buvo išjungta. Veikė tik radijo kompasas, tad lėktuvą skrydžio vadovai matė. Jiems ta M. Rusto „Cesna“ kėlė daug rūpesčių, nes skrido gana apkrauta Helsinkio–Maskvos trasa, tad teko skubiai keisti kitų lėktuvų maršrutus.
Netrukus „Cesna“ išvis dingo iš radarų ekranų. Į tą vietą pasiųsti gelbėtojai jūroje pastebėjo naftos dėmes. Jau po trijų valandų toje vietoje dirbo narai, tačiau lėktuvo liekanų nerado. Tik vėliau paaiškėjo, kad M. Rustas išmetė kelis bakelius su tepalu, kad suklaidintų gelbėtojus, o pats nusileido iki 50 metrų aukščio ir toliau skrido Sovietų Sąjungos link.
Atšaukė naikintuvus
14 valandą 29 minutės Talino priešlėktuvinės gynybos radarai, esantys Kohtla Jarvėje ir aprėpiantys daugiau negu civiliniai prietaisai, užfiksavo lėtai skrendantį objektą. Tuo metu „Cesna“ jau skrido 2000 metrų aukštyje ir buvo Sovietų Sąjungos teritorijoje. Į šaukinį „savas–svetimas“ lėktuvas neatsakė, tad buvo nuspręsta, kad tai koks nors paklydęs civilinis lėktuvas. Kaip ir priklauso pagal instrukciją, kariškiai jam suteikė numerį 8255 ir kodą „svetimas“. Trijose raketinėse kariuomenės divizijose buvo paskelbta kovinė parengtis. Taikinį buvo galima sunaikinti bet kurią akimirką, tik reikėjo įsakymo. O jo nebuvo.
Prieš 4 metus iki M. Rusto skrydžio sovietų kariškiai panašiomis aplinkybėmis numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą „Boeing 747“. Tuomet žuvo 269 žmonės ir tai sukėlė didžiulį rezonansą visame pasaulyje. Daugelis šalių kelias savaites išvis boikotavo sovietų lėktuvus ir neįsileido jų į savo oro erdves. Po to sovietų armijoje buvo išleistas labai slaptas įsakymas nenumušinėti nei civilinių, nei sportinių lėktuvų. Kaip matyti iš M. Rusto istorijos, jis, ko gero, žinojo apie tą įsakymą – skrido nesislėpdamas, gan aukštai ir neatsakė į jokius šaukinius.
Apžiūrėti skrendančio objekto buvo pasiųsti du naikintuvai Mig-23. Jau po 20 minučių – 14.48 – vieno naikintuvo pilotas raportavo, kad debesų properšose jis mato lengvą sportinį į Jak-12 panašų lėktuvą, baltą su mėlyna juosta. Kai naikintuvai pabandė prie jo priartėti, tas sportinis lėktuvas nėrė į 20 metrų aukštį ir išnyko iš radarų ekranų ir karinių pilotų akiračio.
Po 5 minučių radarai toje vietoje užfiksavo dar vieną skrendantį objektą. Jis skrido kitu kursu ir tuoj pat atsakė į užklausimą „savas“, ir tai buvo patvirtinta. Dispečeriai nusprendė, kad tai tas pats lėktuvas, tik anksčiau, matyt, buvo sugedęs atpažinimo mechanizmas, ir atšaukė naikintuvus.
Pripažino savu
Tuo tarpu „Cesna“ toliau skrido į pietryčius ir trečią valandą popiet praskrido Pskovą. Tuo metu šalia Pskovo ore buvo 10 lakūnų mokyklos lėktuvų. Kaip tik trečią valandą visi jie turėjo pakeisti atpažinimo sistemos kodus, tik ne visi jauni pilotai tai padarė, tad ore iš karto atsirado keli „svetimi“ lėktuvai. Skrydžių vadovas, pamatęs ekrane kelis „svetimus“ lėktuvus, pakeitė jų kodus taip, kad jie tapo „savi“. Tokį būdą kariškiai dažnai naudodavo – apie tai, aišku, labai nesigirdami. Taip per atsitiktinumą M. Rusto lėktuvas irgi tapo „savu“ ir sovietų kariškių nebedomino.
„Cesna“ nuskrido dar 200 kilometrų ir iš radarų ekranų vėl dingo ties Staraja Rusos miestu. Manoma, kad M. Rustas čia nutūpė, pailsėjo, persirengė. Iš Suomijos jis išskrido vilkėdamas džinsais ir žalios spalvos marškiniais, o Maskvoje pasirodė jau raudonu kombinezonu.
Kai po valandos M. Rusto lėktuvas vėl pasirodė radarų ekranuose ties Seligero ežeru, jis vėl neturėjo jokio kodo. Tačiau tuo pat metu ekranuose pasirodė ir daugiau neatpažintų objektų, judančių ta pačia kryptimi, tad dispečeriai nusprendė, kad tai meterologų paleisti zondai.
Po valandos tie zondai pasirodė ties Toržoko miestu. Čia M. Rusto „Cesna“ buvo dar kartą legalizuota. Ir vėl padėjo atsitiktinumas (jų šioje istorijoje neįtikėtinai daug). Dieną iki M. Rusto skrydžio 40 kilometrų nuo Toržoko buvo įvykusi aviacijos katastrofa – susidūrė naikintuvas Mig-25 ir tolimosios aviacijos bombonešis Tu-214. Tad čia danguje irgi buvo tiršta nuo paiešką vykdančių sraigtasparnių. Jų skridimo greitis buvo panašus kaip ir „Cesnos“, tad dispečeriai palaikė ją dar vienu sraigtasparniu ir paliko ramybėje.
Taigi į Maskvos priešlėktuvinės gynybos zoną M. Rusto lėktuvėlis įskrido kaip sraigtasparnis, kurio pilotas tiesiog pažeidė režimą.
Toliau – dar vienas atsitiktinumas. Tuo metu, kai M. Rustas jau artėjo prie Maskvos, profilaktiniams darbams buvo atjungta automatinė lėktuvo valdymo sistema. Jeigu ji būtų veikusi, M. Rusto lėktuvas būtų buvęs numuštas kaip neatpažintas lėktuvas, artėjantis prie labai svarbių objektų. Kadangi sistema neveikė, 19 valandą 38 minutės įsibrovėlė „Cesna“ pasirodė virš Maskvos.
Vokietis šalia Kremliaus
Dabar detektyvinė istorija jau darosi anekdotinė. Kaip vėliau teisme liudijo M. Rustas, iš pradžių jis ketinęs nutūpti Kremliuje, bet neradęs ten tinkamos aikštelės, tai nusprendęs leistis Raudonojoje aikštėje – tiesiai prieš Pokrovskio soborą. Bet ten buvo daugybė žmonių, todėl M. Rustas, įjungęs žibintus ir mojuodamas sparnais, kelis kartus praskriejo virš aikštės. Žmonės pakėlę galvas jam šypsojosi ir draugiškai mojavo.
Tą dieną, tik truputį anksčiau, virš Raudonosios aikštės skraidė sraigtasparnis, iš kurio buvo filmuojamos apylinkės. Todėl kai Raudonosios aikštės sargybos budinčiajam majorui Tokarevui paskambino ir paklausė: „Kas ten pas tave skraido?“, jis ramiai atsakė: „Čia filmuoja“. O kai po kurio laiko majorui paskambino sargybinis ir pranešė, kad virš aikštės skraido lėktuvas, jis tik pasišaipė: „Tu žiūrėk, kad karvės po Raudonąją aikštę nevaikščiotų...“
Tik iš trečio karto M. Rustui pavyko nutupdyti savo „Cesną“ ant Moskvoreckio tilto. Tuoj pat į tą vietą atvyko Maskvos milicijos viršininko pavaduotojas N. Myrikovas. Tiesiai iš aikštės jis per raciją susisiekė su savo šefu generolu leitenantu Bogdanovu ir pranešė: „Draugas generole! Raudonojoje aikštėje nutūpė vokiečių lėktuvas!“ Ir generolui beliko tik nusikeikti.
Netrukus ties M. Rusto lėktuvu jau buvo visa Maskvos milicijos valdžia, o po 20 minučių atvažiavo ir KGB pareigūnai. Pastarieji vis dar besišypsantį lakūną nusivežė į savo būstinę Lubianką. Raudonojoje aikštėje susirinkusiems ir jį apspitusiems žmonėms M. Rustas dar suspėjo pasirašyti kelis autografus.
Atpildas M. Rustui ir generolams
M. Rustas buvo apkaltintas chuliganizmu, aviacijos skrydžių saugumo taisyklių pažeidimu ir neteisėtu Sovietų Sąjungos sienos kirtimu. Teisme jis sakė, kad jo skrydis – taikos kvietimas. Maskvos teismas M. Rustą nuteisė 4 metams laisvės atėmimo.
Po 432 dienų Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Andrejus Gromyka pasirašė amnestijos aktą, M. Rustas buvo paleistas į laisvę ir išskrido į tėvynę.
Sovietų laikraščiai M. Rusto skrydį įvertino kaip visišką sovietų priešlėktuvinės gynybos žlugimą. Sovietų Sąjungos vadas M. Gorbačiovas dėl to atstatydino gynybos ministrą Sergejų Sokolovą ir priešlėktuvinės gynybos vadą Aleksandrą Koldunovą. Tai buvo žmonės iš M. Gorbačiovo nedraugų būrio, o į tuos postus jis pastatė savo žmones. Tiesa, M. Gorbačiovo pastatytas gynybos ministras Dmitrijus Jazovas vėliau dalyvavo puče prieš jį patį.
Bene geriausiai to meto padėtį sovietų ginkluotosiose pajėgose įvertino amerikiečių gynybos specialistas Viljamas Odomonas: „Po M. Rusto skrydžio sovietų kariuomenėje buvo įvykdyta tiek radikalių permainų, kad jas galima sulyginti su tomis, kurias Stalinas armijoje įvykdė 1937 metais“.
Po M. Rusto nutūpimo liaudis keletą metus Raudonąją aikštę vadino trečiuoju Šeremetjevu – atseit dar vienu oro suostu. Taip pat buvo pasakojamas anekdotas, kad, girdi, prie Didžiojo teatro fontano pastatę milicijos postą – na, kad būtų kam sulaikyti jūreivius, jeigu fontane išnirtų koks Jungtinių Valstijų povandeninis laivas.
Priežasčių paieškos
Šiemet buvo paminėtas M. Rusto skrydžio 25-metis. Vokietijos visuomeninė televizija ARD ta proga sukurė dokumentinį filmą. Jame ne tiek pasakojam apie patį skrydį, kiek keliamas klausimas, kaip M. Rustui pavyko visiškai netrukdomam atskristi iki Maskvos. To skrydžio padariniai buvo labai žymūs. Kaip minėta, buvo atstatydinti du aukščiausi generolai, o iš viso po to M.Gorbačiovas į atsargą išleido apie du šimtus generolų. Rusijoje iki šiol gyva teorija, kad M. Rusto skrydis buvęs kruopščiai inscenizuotas kariškiams apkvailinti – juk neįtikėtina, kad vieno skrydžio metu įvyktų tiek atsitiktinumų.
Štai ką kalba kariškiai. Generolas Piotras Deinekinas, 1991–1997 metais buvęs vyriausiuoju Rusijos karinių pajėgų vadu: „ Rusto skrydį suplanavo Vakarų šalių specialiosios tarnybos. Svarbiausia, kad tai buvo atlikta su kai kurių Tarybų Sąjungos vadovų žinia“. Buvęs KGB pulkininkas Igoris Morozovas: „Tai buvo puiki Vakarų žvalgybų paruošta operacija. Dabar, prabėgus tiek metų, darosi dar aiškiau, kad taip norėta padėti M. Gorbačiovui pakeisti visą ginkluotųjų pajėgų vadovybę, o kartu buvo kirstas smūgis ir Tarybų Sąjungos galiai“. Panašiai Rusijoje galvoja daugelis buvusių generolų ir apžvalgininkų.
Kiek kitaip mano Edas Štuleris, savo knygoje „Kremliaus skrajūnas“ bandantis suvokti M. Rusto skrydžio motyvaciją. Anot jo, M. Rusto sumanymą paskatinęs metai prieš tai Islandijoje vykusios nesėkmingos Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo derybos dėl nusiginklavimo. „Jaunajam idealistui tai buvę nepriimtina. „Juk net ir vienas asmuo turėtų galėti ką nors nuveikti dėl taikos“, –mąstė jis ir perėjo į tokį etapą, kurį šiandien apibūdintume kaip savarankišką radikalėjimą“, – teigia E. Štuleris.
Pats M. Rustas šiandien savo akciją vertina kritiškai. Leidiniui „Stern“ jis teigė, kad pagal tuometinius jo politinius įsitikinimus tai buvo teisingas žingsnis. „Žinoma, iš šiandienos pozicijų aš tai vertinu kitaip. Neabejotinai to daugiau nedaryčiau ir savo planų nelaikyčiau realistiniais“, – sako M. Rustas.
TIK FAKTAI:
Tėvynėje M. Rustą iš pradžių vertino kaip kovotoją, žavėtasi jo drąsa. Žurnalistai apgulė jo šeimos namus Vedelyje, kad galėtų daugiau sužinoti apie jaunuolį, sukompromitavusį Sovietų Sąjungos gynybos sistemą.
Vis dėlto iškilmingų sutiktuvių Vokietijoje M. Rustas nesulaukė. Jam net buvo iškelta baudžiamoji byla. Po kurio laiko šią nutraukė, tik atėmė piloto licenciją. M. Rusto tėvai pasirašė išskirtinę sutartį su „Stern'u“, tad M. Rustas ignoravo kitus žurnalistus ir sukėlė žiniasklaidos pasipiktinimą.
1989 metų lapkritį ligoninėje atlikdamas alternatyvinę tarnybą, M. Rustas dūrė peiliu medicinos seseriai, kuri atsisakė eiti su juo į pasimatymą. Jis vėl buvo nuteistas kalėti 4 metus, bet atsėdėjo tik 15 mėnesių.
1994 metais jis buvo atvažiavęs į Rusiją, paskui keletą metų gyveno Trinidade. Būdamas 28 metų, jau buvo apkeliavęs visą pasaulį ir grįžo į Vokietiją.
1997 metais M. Rustas tapo hinduistu ir vedė turtingo Indijos verslininko dukterį Gitą.
2001 metais M. Rustas gavo 4000 markių baudą už 81 markės vertės megztinio vagystę iš parduotuvės. Su antrąja žmona Atėne tuo metu jis gyveno Hamburge, uždarbiavo žaisdamas kortomis.
Šiemet M. Rusto skrydžio 25-ojo jubiliejaus proga išleisti jo memuarai.
Iki 2008 metų M. Rusto lėktuvą laikė japonų verslininkas, tikėdamasis daug uždirbti. Paskui jį nupirko Vokietijos technikos muziejus.
