„Konsultuodamiesi su specialistais vis paliesdavome smurto temą. Smurto tema labai aktualizuojasi karo Ukrainoje fone, ypač seksualinio smurto, nes apie jį vis daugėja pranešimų. Šiandien mūsų trijų žingsnių paketas yra skirtas kovai su seksualiniu smurtu, jį sudaro trys žingsniai. Tai yra pasiūlymas biudžetui pirmiausia dėl specializuotų paslaugų nukentėjusiems būtent nuo seksualinio smurto: tai yra, tiek Lietuvoje esantiems Ukrainos piliečiams, tiek Lietuvos piliečiams. Taip pat čia labai svarbi palankesnė įstatyminė bazė ir jos kūrimas, todėl koreguojamas Baudžiamojo kodekso straipsnis dėl seksualinių nusikaltimų ir rengiama rezoliucija dėl seksualinių karo nusikaltimų Ukrainoje – pasmerkti ir akcentuoti pagalbos aukoms būtinybę kaimyninėse šalyse ir Lietuvoje“, – spaudos konferencijoje pasakoj M. Danielė.
Pasak I. Pakarklytės, šiuo metu teisės aktuose, susijusiuose su tuo, kaip elgiamasi kai asmuo kreipiasi pagalbos po seksualinės prievartos, kalbama apie organizmo skysčių surinkimą, mėginių paėmimą, bet nekalbama apie traumos psichologiją, krizės intervenciją. Kitaip tariant, rūpinamasi tik ištirti galimą nusikaltimą, bet nesirūpinama, kaip padėti seksualinį smurtą patyrusiam asmeniui susidoroti su pažeminimu, bejėgiškumu ar kitais neigiamais jausmais.
„Bendra psichologinės pagalbos sistema yra, bet kiek ji pritaikyta seksualinei prievartai, tai kitas klausimas“, – sako Seimo narė.
„Paprastai seksualinio smurto temose vyrauja požiūris, kad daugiausia tai patiria moterys. Vis tik karo kontekste net trečdalis seksualinį smurtą patiriančių aukų yra vyrai“, – pabrėžia I. Pakarklytė.
Jos teigimu, per gyvenimą vieną iš trijų moterų patiria fizinį ar seksualinį smurtą iš artimo partnerio artimoje aplinkoje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje intymių partnerių seksualinį smurtą patiria apie 20 proc. per visą gyvenimą. Dėl to, anot I. Pakarklytės, reikia didinti teikiamų paslaugų aprėptį. Kol kas planuojama, kad skyrus apie 400 tūkst. eurų papildomai Specializuotos pagalbos centrams, šias paslaugas pavyktų išplėsti.
Nors teisės aktai kol kas neparengti, bet abi politikės kalba, kad reiktų pakeisti Baudžiamąjį kodeksą. Jų nuomone, dabar kodeksas apibrėžia privertimą lytiškai santykiauti, bet jame išvardijama, ką turi atlikti smurtautojas, kad tai būtų laikoma seksualiniu smurtu.
„Jis turi grasinti psichologiškai, jis turi grasinti susidoroti panaudodamas smurtą, jis turi naudotis asmens priklausomumu, kas yra įdomus punktas, nes neaišku, kiek žmonės patys jį supranta. Iš tiesų bet kokie veiksmai, kuriuos atlieka smurtautojas, nesvarbu, kiek mes jų galėtume išvardinti įstatyme, jeigu lytiškai santykiaujama neturint žmogaus aiškiai išreikšto, savanoriško, laisvos valios sutikimo, tas veiksmas yra nesvarbu koks, tai yra nusikaltimas. Ir šito supratimo nėra šiandien visuomenėje“, – sako M. Danielė.
Pasak politikės, panašias teisės aktų korekcijas įteisino Švedija ir Islandija 2018 m., Graikija 2019 m., Nyderlandai ir Danija 2020 m., Slovėnija pernai, o Ispanija šiemet.
„Tikslas čia yra dvejopas: paskatinti žmones kreiptis ir suprasti, kad tylėjimas arba pasyvumas nereiškia sutikimo“, – sako M. Danielė.
