Du visiškai skirtingi filmai dalijasi šlove. Sutapimas ar suplanuotas rinkodaros triukas abejingų nepalieka. Gerbėjai tai praminė „Barbienheimer'iu“, internete ėmė plisti memai – humoristiniai plakatai, sujungiantys abi juostas.
Štai lietuviai juokavo, kad „Openheimerio“ gerbėjai veikiausiai labiau mėgsta cepelinus, o „Barbės“ mėgėjai – šaltibarščius.
Jau per pirmą savaitgalį abiejų kino juostų pasaulinės pajamos viršijo lūkesčius: „Openheimeris“ uždirbo 170 mln. dolerių. „Barbė“ – 330 mln. Dabar „Openheimerio“ pasaulinės pajamos siekia jau 800 mln. dolerių. „Barbės“ – 1,4 mlrd.
Internetas kone sproginėja nuo kritikų recenzijų, komentarų, pagyrų bei liaupsių ir, žinoma, kritikos.
Nepaisant to, kad daugelis garsių užsienio kritikų „Openheimerį“ tituluoja svarbiausiu XXI amžiaus filmu ir jam prognozuoja 10 ir daugiau Oskarų, feministės ėmė piktintis, kad juostoje per mažai moterų vaidmenų ir jie esą visai nereikšmingi.
Štai feministė, akademikė Tanya Roth savo „X“ (buvęs „Twitter“ – aut. past.) paskyroje sukritikavo filmą dėl to, kad per pirmąsias dvidešimt minučių jame nepasirodo nei viena moteris.
„Smagus faktas: jokia moteris iki 20-os „Openheimerio“ minutės nekalba, o vos jai prakalbus, po minutės prasideda sekso scena“, – socialiniame tinkle rašė T. Roth.
Lietuvių kino kritikė Ieva Šukytė taip pat pažėrė kritikos dėl moterų vaidmenų stokos.
„Nolanas nemoka arba net nesistengia kurti moterų veikėjų. Pirmąją fiziko mylimąją suvaidinusi Florence Pugh juostoje pasirodo vos kelis kartus ir tai dažniau nuoga nei apsirengusi“, – portale lrt.lt rašė kritikė.
Tačiau kai kam užkliūna ir feminisčių kritika – menininkas rodo tai, ką jaučia pats, o ne tai, ko tikisi tam tikra publikos dalis.
„Tiesiog žmonės apgailestauja, kad filme nėra to, ko jame tiesiog nėra. Klausti menininko, kodėl tu neparodei to, kad mums yra įdomu, čia ne kritika. Ir čia nėra filmo trūkumas“, – sako kino kritikas Marijus Kulvietis.
O štai meno publicistė Laura Kešytė sako, kad kritikų recenzijos – atskira meno forma, ir jos turi teisę į subjektyvumą.
„Kiekvienas kritikas žiūri iš savo varpinės, ištraukia kas svarbu, ir tai yra smagu, matyti tas diskusijas, nes mes augame, daug dalykų pastebim, kažkokias problemas“, – teigia L. Kešytė.
Voduramžių riterį vaidina juodaodis aktorius
Jau kurį laiką žiūrėdami skirtingus filmus pastebime, kad režisieriai į juos dažnai dirbtinai įtraukia seksualines mažumas ar kitas rases net tada, kai kuria istorines juostas ir tokie personažai prieštarauja to meto tikrovei.
Režisieriai sako, kad integruodami mažumas atspindinčius veikėjus jie gerina LGBTQ+ bendruomenės, rasizmo problemų situaciją, ar, pavyzdžiui, padeda moterims kovoti už savo teises.
Tačiau kritikų nuomonės dėl to, ar teisinga bandyti paveikti žiūrovų smegenis ir politines pažiūras įtraukiant į filmus personažus, neatitinkančius tikrovės, išsiskiria.
Štai kino kritikas M. Kulvietis mano, kad toks politkorektiškumas tik blogina situaciją.
„Oskarų organizatoriai yra priėmę tokius nutarimus, skatinančius įvairovę – „diversity“, kad filmai, kurie nori pretenduoti į organizuojamas premijas, turi atitikti tokius kriterijus. Jose turi būti tiek tai procentų rodoma seksualinių mažumų, tiek tai procentų turi būti kitų rasių aktorių ir pan.“, – sako M. Kulvietis.
Esą režisierius, kurdamas kokį nors istorinio filmo scenarijų, eina lengviausiu keliu – per akląją atranką, dabar aktyviai praktikuojamą Holivude, neatsižvelgdamas į išvaizdą, rasę, pasirenka kokiai nors rasinei mažumai priklausantį veikėją. Net jei jis istoriškai neatitinka personažo. Užuot, tarkime, kūręs juostą apie juodaodžių ar kitų pažeidžiamų grupių problemas.
„Pavydžiui, Sirano de Beržerakas yra prancūzų pjese, kurioje aprašomas Sirano – didelis karininkas, kuris špaguojasi, nugali daug priešų. O amerikiečių pastatyme vaidino aktorius nykštukas. Bet jis nugali priešus, nepaisant to, kad yra mažas. Einama juokingu keliu. <...> Neseniai vienas iš Coen'o brolių, pastatė Makbeto ekranizaciją. Denzelis Vašingtonas vaidino Makbetą. Taip, labai žinomas aktorius, juodaodis. <...> Ir žiūrėdamas tą filmą aš galvojau – kaip gali būt – kad senovės Škotijoje, Anglijoje, vaikšto riteriai su šarvais, jis yra anglų didikas ir jis afroamerikietis“, – teigia kino kritikas.
Anot režisieriaus, daugelis žiūrovų tokį dirbtinumą ir istoriškai netikslias ekranizacijas sunkiai priima. Bet dar svarbiau, kad istorijos iškraipymas gali klaidinti ateities kartas.
„Ne man vienam nepatinka, kad prancūzų muškietininkus ar škotų didikus vaidina afroamerikiečiai. Jiems, afroamerikiečių aktyvistams, kurie kovoja už savo teises, jie sako, jog tokie filmai irgi iškraipo istorinę tikrovę“, – teigia M. Kulvietis.
O štai meno publicistė Laura Kešytė mano, kad istoriniams filmams neturi būti keliami tokie pat reikalavimai, kokie keliami istorijos mokslui bei akademikams – kaip tik į istoriją reikia žvelgti per šių laikų prizmę.
„Yra filmas apie riterius, ir riteriai turi šarvus, ir ant jų uždėtas „Nike“ ženklas. Manau, kad kiekvienas laikmetis turi į istoriją pažvelgti per dabarties prizmę, nes kitaip tai tampa archyvu, tam tikru muziejumi, o kad ji būtų jautri ir artima mum, galėtume įsijausti į personažus, ji turi turėti tą ryšį, tiltą su dabartimi“, – teigia L. Kešytė.
O štai dabarties problemas, ypač moterų teisių, anot kritikų, kaip tik iškėlė „Barbė“. Tačiau kiti šį filmą vadina „feministine propaganda“.
„Tai ir įdomu – abu filmai – „Barbie“ ir „Openheimeris“ – juose užkoduota daug prasmių. Galima įžiūrėti ir iš vienos, ir iš kitos pusės, rasti daug konfliktų“, – teigia L. Kešytė.
Nepaisant kritikos, abiem filmams kritikai prognozuoja ne vieną apdovanojimą.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
