Aplink turtinguosius įsivyravo keista tyla. Praėjo tie laikai, kai kažkoks rusas patekdavo į laikraščių antraštes, surengęs nesuvokiamą vakarėlį su ikrais. Didžiausia pasaulyje motorinė jachta jau penkerius metus ramiai plaukiuoja jūroje. Saudo Arabijos princas tyliai nežinomam asmeniui pardavė savo prabangų lėktuvą „Airbus A380“, kurio vertė siekia pusę milijardo eurų. Turtingieji nebedemonstruoja savo turtų ekcentriškai, ką galėjome stebėti dar visai neseniai. 2008 metais finansinė krizė sumažino pačių turtingiausių turtą.
Tačiau situacija pamažu pradeda keistis: 2013 metais „Forbes“ suskaičiavo 1426 milijardierius (vertinant doleriais), ir tai yra 200 daugiau, nei praėjusiais metais. Šiuo metu 29 milijonams milijonierių priklauso 40 proc. pasaulio turtų.
Dar niekada pavieniai žmonės nebuvo tokia turtingi, kaip yra šiandien. Niekada patys turtingiausi nebuvo taip išsiskirstę po visą pasaulį. Ir niekada dar skirtumai tarp įvairių globalizacijos objektų nebuvo tokie reikšmingi: japonai gėdijasi savo praeities perteklinio vartojimo, Rusijoje neribotas hedonizmas nebe toks aktualus, kaip buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje. Kinai, priešingai, leidžia sau pasirodyti viešumoje už rožinio Porsche vairo. Kai kurie pasiturintys amerikiečiai laiko save atsakingais už finansinę krizę ir pasisako prieš nelygybę visuomenėje, o kiti užsisklendžia privačiame gyvenime.
Keičiasi ne tik turtingųjų elgesys, bet ir tai, kaip jie yra vertinami. Kinijoje jie sukelia begalinį susižavėjimą, Brazilijoje pateisinamos bet kokios priemonės siekiant turtų. Jungtinėse Valstijose pyktis ir pavydas užtemdo susižavėjimą milijonieriais. Todėl ir nekeista, kad vis daugiau turtingų amerikiečių imasi filantropinės veiklos, kad pakeistų savo kastos įvaizdį.
Amerikiečių milijardieriai Warrenas Buffettas ir Billas Gatesas maždaug prieš trejus metus įkūrė judėjimą pavadinimu „Dovanojimo priesaika“ („The Giving Pledge“). Šiam klubui priklauso milijardieriai, pasiruošę padovanoti pusę savo turto, ir nesvarbu kam ir kaip. Prie šios iniciatyvos prisijungė virš 100 žmonių, tarp jų – Markas Zuckerbergas, Niujorko meras Michaelas Bloombergas, kompanijos „Karstadt“ investuotojas Nikolas Berggruenas.
Ar taps ši iniciatyva ilgalaikė ir populiari visame pasaulyje? Aišku, kad kitos nacijos skirtingai žiūri į savo turtinguosius, nei tai daro europiečiai. Jeigu čia dominuoja pavydas, tai kitur svarbią vietą užima pagarba jų pasiekimams. Kartais milijonieriai čia prisiima visuomenines funkcijas, kurių nevykdo valdžia. Pažvelkime į tai, kokį vaidmenį turtuoliai prisiima skirtingose pasaulio šalyse.
Kinija
Šanchajuje – pietų metas. Žmogus su mėlynos spalvos Mao stiliau uniforma neskubėdamas gatve tempia savo vežimą, iki viršaus pripildytą makulatūros. Jis praeina pro priparkuotą rožinį Porsche markės automobilį. Jo savininkas kaip tik tuo metu sėdi kavinėje ir užsisako sau gėrimą, kuris kainuoja maždaug tiek pat, kiek šis senolis gali užsidirbti per visą dieną. Porsche savininkas žiūri į žmogų su mėlyna uniforma, kuris nekreipia jokio dėmesio į jo automobilį. Nei į jo markę, nei į išsiskiriančią jo spalvą.
Šanchajaus gyvenimas kupinas tokio pobūdžio scenų. Kinijos miestuose skurdas ir didžiuliai turtai tiesiogiai susiduria vienas su kitu. Vidutinės pajamos vienam žmogus Kinijoje per metus sudaro apie 6 tūkstančius dolerių. Pasaulio banko duomenimis, 175 milijonai iš 1,3 milijardo kinų yra žemiau skurdo ribos ir turi galimybę išleisti po 1,25 dolerio per dieną. Tuo pat metu auga turtingųjų skaičius, šiuo metu šalyje yra 122 milijardieriai, ir jų ir toliau daugėja. Vis dėlto pavydas nėra aktuali tema kinų visuomenėje. Priešingai – kinai garbina savo turtinguosius kaip superžvaigždes.
Pavyzdžiui, taip jie žiūri į nekilnojamo turto magnatą Pan Shiyi. Kai šis 49 metų vyras internete palieka keletą hieroglifų, juos perskaito apie 14,5 milijonų interneto vartotojų. Šis milijardierius iš Pekino palieka įrašus socialiniame tinkle „Sina Weibo“ – Kinijos „Twitter“ atitikmuo. Jis savo tinklapyje talpina naujienas bei savo televizijos šou. Platformoje „Youku“ – kinų „YouTube“ analogija – kompanijos „Soho“ įkūrėjas ir vadovas su kitais turtuoliais kalbasi apie tai, kaip praturtėti, verslo strategijas, kaip valdyti pinigus. Šiuo klipus peržiūri milijonai kinų.
Kaip ir daugelis kitų Kinijos milijardierių, Pan Shiyi yra labai jaunas – jis gimė 1963 metais. Jis augo kultūrinės revoliucijos metu labai skurdžiomis sąlygomis. Nekilnojamo turto bumo metu Pan Shiyi užsidirbo apie 3 milijardus dolerių, ir faktas, kad tame buvo nemažais spekuliavimų, nelabai rūpi kinams. „Kinijos turtingieji patys užsidirbo savo turtus“, – mano Rupertas Hoogewerfas, „Hurun-Reports“ leidėjas, aiškindamas tai, kaip Kinijoje vertinami žmonės su dideliais turtais.
Jackas Ma pradėjo kurti savo imperija savo bute, pasiėmęs 2 tūkstančių dolerių kreditą. Šiandien šis 48 metų verslininkas, kiniško „eBay“ analogo „Taobao“ įkūrėjas, yra 3,4 milijardų dolerių turto savininkas. Jis užima 11 vietą turtingiausių Kinijos žmonių sąraše. Socialiniame tinkle „Weibo“ jis turi 7 milijonus gerbėjų. Komunistų partija atkreipė į tai dėmesį ir dabar bando turtingųjų populiarumą išnaudoti savo naudai. Ji suteikia jiems narystę partijoje. 83 Kinijos milijardieriai šiuo metu sėsi Visuotiniame Kinijos tautos atstovų susirinkime.
Tačiau geriausiai švaistytis savo pinigais moka rusai: pavyzdžiui, žiemos vakarėlių metu koks nors turtuolis gali pastatyti Kremlių iš ledų, o vasarą šampaną jiems namuose priversti nešioti nuogas moteris. O dar, pavyzdžiui, jie savo asmeniniais lėktuvais gal parskraidinti sau į namus asmeniniam pasirodymui kokį nors Stingą.
Visa tai vyksta oligarchų šalyje, kurioje ilgą laiką turtuoliai švaistėsi pinigais ir su pasimėgavimu gyrėsi savo turtais.
Tas, kas siekia suvokti didžiules vartojimo orgijas, turi prisiminti kelis dalykus: sovietiniais laikais didžiulėse eilėse priverstus stovėti žmones. Tai, ko rusai neturėjo tais laikais, dabar bando gauti kuo daugiau. Ir reikia pridėti: didžiulės infliacijos metu dešimtajame dešimtmetyje rusai suvokė, kaip greitai gali nuvertėti pinigai. Dar vienas argumentas išlaidavimo labui.
Paprastiems rusams lengvabūdiškas turtingų tautiečių elgesys sukelia neigiamas emocijas. Prie to prisideda ir pavydas.
Nors Romanas Abramovičius iki šiol yra trijų prabangių jachtų ir Londono futbolo klubo „Chelsea“ savininkas, jis vis rečiau pasirodo viešumoje. Suleimanas Karimovas kol kas ir toliau milijoninėmis algomis vilioja į Dagestaną pasaulinio masto futbolininkus ir organizuoja didžiulius vakarėlius, tačiau daro tai dėl to, kad priduotų regionu su latentine terorizmo grėsme šiek tiek stabilumo įvaizdžio.
Turtingiausi Rusai reaguoja į spaudimą iš Vladimiro Putino. Jis pareikalavo iš R. Abramovičiaus, kad šis suteiktų finansinę pagalbą tolimam Čiukotkos regionui. Olegas Deripaska turi praplėsti Sočio, kuriame vyks Olimpinės žaidynės, oro uostą.
Vladimiras Potaninas ne tik pastatė Olimpinių žaidynių kalnų slidžių kompleksą. Šis turtingas rusas pirmas iš tautiečių prisijungė prie W. Buffetto iniciatyvos ir pareiškė, kad paaukos pusę savo turto, verto 14,3 milijardo dolerių.
Tačiau neigiamas požiūris į oligarchus ir toliau vyrauja. Kai kuriuos iš jų tai erzina. Viktoras Vekselbergas, kuris artimiausiu metu taps turtingiausiu rusu, kartą interviu pasiskundė: JAV sėkmingi verslininkai yra „šalies garbė“, o Rusijoje visi žiūri tik į šešėlinę pusę.
Jokia kita nacija neišgyveno neribotų turtų euforijos tokiu mastu, kaip tai devintajame dešimtmetyje darė japonai. Nekilnojamo turto burbulo piko metu žemės sklypai Japonijoje buvo vertinami beveik keturis kartus daugiau, nei visas visų Jungtinių Valstijų nekilnojamas turtas. Vienas kvadratinis metras prabangiame gyvenamajame kvartale Ginza tuo metu kainavo 180 tūkstančius eurų. Japonijos verslininkai ramiai leido tūkstantį dolerių vienam smūgiui golfo aikštelėje ar už vakarą su merginomis bare. Po to jie valandomis galėjo važinėti taksi vietoje to, kad grįžtų namo su traukiniu. Būtent tuomet kvartaluose su naktiniais klubais atsirado daugybė Ferrari ir BMW.
Savo netikėtai gautą turtą privatūs asmenys ir įmonės aktyviai leido švaistūniškuose „šopingo“ turuose. Japonų investuotojai įsigijo „Keturių metų laikų“ viešbutį Hamburge, žinomą Holivudo kino studiją „Columbia Pictures“, Vincento van Gogho paveikslą „Saulėgražos“. Niekas nekreipė dėmesio į kainas, nes japonai tiesiog nežinojo, ką daryti su pinigais. Namų šeimininkės skraidžiojo į Italiją ir dešimtimis pirkdavo „Gucci“ rankines. Studentai savo vakarėliams užsisakydavo numerius penkių žvaigždučių viešbučiuose.
Daugelis japonų šioje aukso karštligėje matė atpildą už sunkų ankstesnių kartų darbą. Tačiau burbulas sprogo 1990 metais, kai akcijos ir nekilnojamo turto kainos prarado 90 proc. savo vertės, ir labiausiai tuomet nukentėjo viduriniosios klasės žmonės.
Praėjus 20 metų, kai sprogo šis burbulas, Japonija buvo padalinta į dvi dalis: demografinio bumo karta ir pensininkai išgyveno turtų augimo sprogimą. Karta iki 40 metų nežino nieko kito, išskyrus defliaciją ir stagnaciją...
„Per daug japonų gavo pinigų, neįdėję daug pastangų, ir tai buvo neetiška“, – mano Ehisiko Miauti, lizingo koncerno „Orix“ vadovas. Šiandien turtingi japonai – ne magnatai iš nekilnojamo turto sferos, o mobilaus ryšio operatoriai arba tekstilės prekeiviai. Žmonės pripažįsta jų pastangas, nukreiptas į tai, kad patektų į laikraščių antraštes ne dėl savo milijardinio turto, o dėl savo verslo rezultatų.
