Ik kito sezono mūsų teatrams uždarius duris, pasirodė pastarojo pusmečio darbus susumuojantis “Teatro” žurnalas. Šiame numeryje bandomos aprėpti tendencijos, šiais metais tapusios ryškesnėmis ir scenose, ir jų užkulisiuose.
“Aktorius vaidina režisierių” - viena tendencijų, apie kurią su režisieriais kalbėdama Rūta Oginskaitė aptinka ir kitas - režisieriaus profesijos nykimą, aktorių pasitikėjimo augimą. Tai gali būti ir pavojinga, bet Povilas Gaidys žvelgia ramiai: “kiekvienas juk vaikystėje norėjo būti poetu arba artistu, tai lyg užkoduota. Suaugę žmonės - kai kurie - nori labiau reikštis”. Tačiau tendencijos rezultatai - dvi “Sezono bambos”, skirtos būtent aktoriams (beje, Teatro garbės akademija baigiantis sezonui žurnale paskelbia ir trečiąjį laureatą). Šios problemos tęsinys ir įdėmesnis žvilgsnis į aktoriaus virtuvę - Rasa Vasinauskaitė analizuoja Valentino Masalskio naujausius spektaklius.
Šį sezoną pastebimesnis tapo teatro vadybininkų darbas. Laura Blynaitė kalbina atgijusio, suaktyvėjusio Jaunimo teatro vadybininkus, Kauno, Panevėžio, Vilniaus didžiojo teatro vadovus, Laima Peleckienė pažvelgia į Šiaulių dramos teatro vadovo darbą. “Tebėra aktualus teatro įvaizdžio kaip prekinio ženklo kūrimas. Manau, kad teatro vadybininkas turi vadovautis tais pačiais principais, kaip ir kitų sričių vadyboje”, - sako Kauno dramos teatro vadovė Ina Pūkelytė.
Teatrų interneto svetainės - taip pat nauja vadybos sritis. Šią sferą išsamiai aptaria Ernestas Parulskis, išvesdamas formulę: “Kuo labiau pavėpęs teatras, tuo blogesnė jo internetinė svetainė”.
“Teatras” spausdina daugelio įdomesnių teatrinio sezono spektaklių recenzijas - nuo Šiaulių “Lapė ir vynuogės”, tebealsuojančio pasenusia ezopine kalba, iki Eimunto Nekrošiaus “Pradžia. K. Donelaitis. Metai” ar naujojo Gintaro Varno spektaklio “Donja Rosita, arba Gėlių kalba”, daug dėmesio skiriama ir geografinei, bet ne scenos provincijai. Vita Mozūraitė apžvelgia šiuolaikinio šokio spektaklius - Igorio Smorigino “boHema” ir Anželikos Cholinos “Romeo ir Džuljeta”, o Ingrida Daunoravičiūtė analizuoja skandalingųjų Evos Ensler “Vaginos monologų” fenomeną - per pusę metų Lietuvoje pjesė buvo pastatyta net triskart. “Pradžia ne buvo, ji yra visada. Kaip drąsa, bandymas įsitvirtinti, kaip bandymas sugrįžti, nusipurtyti apnašas, atsigaivinti, pradėti iš naujo ar naujai, kaip anksčiau. Pasisemti iš to, kas vėliau nudrenuota ar užakę nuo tavo paties klišių”, - rašoma “Teatro” įžangoje. Tarsi tai patvirtindama Ramunė Marcinkevičiūtė naujoje “Stopkadro” rubrikoje nutiesia tiltus nuo naujausiojo Nekrošiaus pastatymo į 1983 metų spektaklį “Ilga kaip šimtmečiai diena”.
Išplėsta “Užsienio kronikos” rubrika, - šalia trumpų spektaklių vertinimų iš užsienio spaudos “Teatro” korespondentai įdėmiau pažvelgia į Lenkijos bei Estijos teatrinį gyvenimą ne vien iš scenos pusės. Galima nusiraminti - ir ten teatrus lydi finansinės problemos, skandalai ir apdovanojimai.
Žurnale spausdinama šių metų Kultūros ministerijos premija apdovanota Gintaro Grajausko pjesė “Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu” bei Olego Kesmino “Šis tas apie mūsų Motiną” - pirmoji lietuviškoji pjesė, sukurta remiantis pokalbiais interneto svetainėse.
“Teatro” inf.
