Vasario 15 d. Seimo parodų galerijoje bus pristatyta Lietuvos dailės muziejaus parengta XX a. lietuvių tapybos klasikos paroda, skirta Lietuvos Valstybės atkūrimo 90-osioms metinėms paminėti.
Ekspozicijoje atskleidžiami moderniosios lietuvių dailės pagrindai, nubrėžiamos raidos kryptys, pagrindinės stilistinės srovės. Iš Lietuvos dailės muziejaus fondų atrinkti žymiausių šio laikotarpio dailininkų kūriniai pristatomi kaip kolekcija, atspindinti svarbiausius lietuvių tapybos raidos etapus ir ryškiausias kūrybos tendencijas 1918–1940 m. laikotarpiu. Parodą pristatys Seimo Pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius.
Eksponuojama kolekcija sudaryta iš menininkų, didžiąją ir aktyviąją kūrybinio gyvenimo dalį praleidusių Kaune, susijusių su Kauno meno mokykla kaip dėstytojai arba kaip mokiniai, kūrinių. Trečio dešimtmečio pradžioje Kaune buvo įkurtos visos svarbiausios meno ir mokslo institucijos: universitetas, operos ir dramos teatrai, meno mokykla, muziejai ir kt. Dailės gyvenime ypač svarbus vaidmuo teko draugijoms, profesiniu pagrindu subūrusioms įvairių sričių menininkus. Viena veikliausių tokių organizacijų buvo Lietuvos meno kūrėjų draugija (įkurta 1920). Jos veiklos rezultatas buvo M. K. Čiurlionio galerijos įsteigimas (1921) ir meno mokyklos atidarymas (1922). Kauno meno mokykla išaugo iš Justino Vienožinskio piešimo kursų, dėstė joje dauguma žymių vyresniosios kartos tapytojų: J. Vienožinskis, Adomas Galdikas, Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas, Jonas Šileika, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
Justino Vienožinskio (1886-1960) kūrinių rinkinys – vienas vertingiausių iš muziejuje esančių. Krokuvos dailės akademijos auklėtinis J. Vienožinskis nuo 1912 dalyvavo Lietuvių dailė draugijos organizuotose parodose Vilniuje. Buvo pirmasis Kauno meno mokyklos direktorius ir ilgametis dėstytojas. Ekspozicijoje – J. Vienožinskio brandžiojo kūrybos laikotarpio tapybos darbai, nutapyti postimpresionistinio sintetizmo maniera. Kito meno mokyklos dėstytojo Petro Kalpoko (1880-1945) kūryba visų pirma turi sąsajų su impresionizmu, perimtu iš jo mokytojų latvių tapytojų V. Purvyčio ir J. Valterio. Vėliau, mokydamasis Vokietijoje, gyvendamas Šveicarijoje ir Italijoje, P. Kalpokas patyrė moderno ir simbolizmo dailės poveikį. Eksponuojami geriausi muziejuje saugomi P. Kalpoko peizažai ir portretai. Dar dviejų vyresniosios kartos dailininkų, Kauno meno mokyklos dėstytojų Vlado Didžioko (1889-1942) ir Jono Šileikos (1883-1960) tapyba pasižymi tvirta kompozicija, konstruktyviu piešiniu ir dekoratyviu koloritu.
Trečiajame dešimtmetyje išaugo ir sustiprėjo nauja dailininkų karta, kurią veikė ne tik Kauno meno mokykloje ar vietinėse studijose diegta meno samprata, bet ir pasaulinės dailės impulsai, patirti išvykus į užsienį tolesnių studijų tikslais. Savarankiška kūrybine jėga pasijutę jaunieji ėmėsi formuoti savą estetinių pažiūrų sistemą, gerokai besiskiriančią nuo vyresniosios kartos meninių idealų. Konkretesnę išraišką šis judėjimas įgavo 1930, susikūrus Nepriklausomųjų dailininkų draugijai. Eksponuojamoje kolekcijoje - tipiškų "nepriklausomųjų" tapytojų Adolfo Valeškos (1905-1994) ir Leonardo Kazoko (1905-1981) kūriniai.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos dailėje gausu individualybių, kurių neįmanoma apibūdinti, kaip kurios nors vienos konkrečios stilistinės srovės atstovų. Savo meniniu išsilavinimu ir ankstyvąja kūryba su Latvijos daile susijęs tapytojas Vladas Eidukevičius (1891-1941), savitas konstruktyvizmo versijas plėtojo Stasys Ušinskas (1905-1974), Vytautas Kairiūkštis (1890-1961), Kazys Šimonis (1887-1978).
Intensyvus meninis gyvenimas ketvirtajame dešimtmetyje suformavo ir radikaliojo avangardizmo dailėje reiškinį – „Ars“ grupuotę. Jauni, Kauno meno mokyklą baigę tapytojai Antanas Gudaitis (1904-1989), Antanas Samuolis (1899-1942), Viktoras Vizgirda (1904-1993), kartu su kolegomis skulptoriais ir grafikais, surengė parodą. Iš vyresniųjų savo autoritetu ir dalyvavimu parodą parėmė Adomas Galdikas (1893-1969) ir Mstislavas Dobužinskis (1875-1958). Šis įvykis tapo akstinu parodoje dalyvavusiems dailininkams susiburti į grupę, pavadintą „Ars“ vardu, kurios narius vienijo sava estetinė programa, panašūs kūrybos principai. Jų ekspresionizmo šaknys glūdėjo naujai interpretuotame lietuvių liaudies mene ir Paryžiaus mokyklos stilistikoje. Ekspozicijoje pristatomi „arsininkų“ tapybos kūriniai, vertinami kaip XX a. moderniosios lietuvių tapybos klasika.
