Antradienį vakare – pasižiūrėjęs plačiai išreklamuotą filmą, skirtą vienos iš sovietų kariškių 1991-ųjų sausį nužudytų laisvės gynėjų atminimui, – likau nustėręs. Neįsidėmėjau filmo autorių pavardžių, bet jos man nėra ir svarbios – nieko asmeniškai prieš juos neturiu. Visgi drįstu teigti, kad tokios, liaudiškai tariant, „chaltūros“ nederėtų rodyti panašiomis progomis.
Pirmiausia – lieka neaišku, koks yra šio filmo tikslas. Ar juo statomas monumentas Loretai Asanavičiūtei? Gal mėginama papasakoti, koks ji buvo žmogus? O gal tai nuosekli dramatiškų įvykių rekonstrukcija? Nieko panašaus. Nė vienas iš šių sumanymų, jei apskritai buvo kas nors sumanyta, nebūtų laikytinas pavykusiu.
Iš Loretos artimųjų pakalbinta mama, viena kaimynė ir viena draugė. Vienintelis įdomus ir naujas štrichas – cituojamas jos eilėraštis. To dar, jei neapsirinku, niekas nedarė. Autoriai nemini ir to, kad ji, po mirties, apdovanota Vyčio Kryžiumi. Langus Karoliniškių mikrorajone taip pat įsigudrinta parodyti ne tuos, matyt, pirmus pasitaikiusius arti operatoriaus.
Dar komiškiau atrodo mėginimai eiti pačių kruvinojo Sausio įvykių pėdomis. Pagal filmą išeina, kad barikados prie Seimo buvo pastatytos iškart po nepriklausomybės paskelbimo – Kovo 11-osios. Pirmiausia papasakojus ir parodžius jų statybą, imama kalbėti apie pakeltas maisto produktų kainas ir į Seimą besiveržiančią „Jedinstvą“. Tik „jau pastatytų“ barikadų kadruose nesimato. Natūralu – ten jų ir nebuvo.
Toliau – dar blogiau. Filme paaiškinama, kad kariuomenė į Vilnių įvesta iškart po nepriklausomybės paskelbimo, bet vėliau ji įvedama dar kartą ir jau tik dėl to, kad Vyriausybė pakėlė kainas. Panašu, kad autoriai išvis nelabai domėjosi – kas po ko ir kodėl vyko. Šnekama apskritai taip, lyg reikėtų kažką apytikriai tikslaus atbambėti.
Viską galutinai pribaigia nežinia iš kur ir nežinia kam iš kažkokio „durnių laivo“ triumo, matyt, ištrauktas kagebistas Sergejus Korolkovas, visiems aiškinantis, kad, kariuomenei puolant taikią minią, ji neva buvusi „labai įaudrinta“. Esą buvo matyti, kad ten veikia kažkokie mistiniai agitatoriai. Tikrai, gerbiamieji, – kai ant žmonių važiuoja tankai, reikia agitatorių, kad jie truputį įsižeistų...
Po to filmo jau negelbsti nė pakankamai taiklūs ir įdomūs prof. Vytauto Landsbergio komentarai.
Rezultatas – jei šį „dokumentinį“ filmą žiūrės jaunas žmogus ar užsienietis, bet kas, nedalyvavęs ir negirdėjęs nieko daugiau apie tai, – pažintinės žalos bus daugiau nei naudos.
Belieka įtarti, kad sprendimą rodyti šį filmą nacionalinio transliuotojo eteryje LRT vadovas bus priėmęs kokios nors eilinės ekskursijos į elektros skydinę metu. Jei už tai kas nors sumokėjo bent vieną centą, tegul būna tikras – jį apgavo kaip paskutinį mulkį.
Jau verčiau patariu skaityti knygą – Dagytė, Ina. Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis (Vilnius, 2000).
