Mano vaizduotės sparnai taip aukštai pakilti neįstengia. Pamėginkim įsivaizduoti - Česlovas Juršėnas kviečia "ant kilimėlio" pasiaiškinti Algirdą Brazauską. Tėviškai paglosto galvą už gerus darbus, pagraso pirštu už klaidas. A. Brazauskas žada kitąsyk geriau paruošti pamokas. Tai neįtikėtinas vaizdelis, tačiau jis jau po kelių mėnesių gali tapti realybe, jei Č. Juršėnas laimės prezidento rinkimus.
Tai už mano vaizduotės ribų, tačiau jei Lietuvos politika visada išsitektų šiose ribose (nors jos tikrai plačios!), mūsų visuomeninis gyvenimas būtų kur kas skurdesnis. Šiaip ar taip, linkiu viso ko geriausio Valdui Adamkui, o prezidento rinkimų totalizatoriuje statyčiau už Č. Juršėną.
Žiniasklaidoj ir tarp politologų kilo pasipiktinimas, beveik isterija, kad partijos, užuot susitarusios dėl bendro kandidato, viena per kitą puolė siūlyti savus variantus. Galėjo partijos ir susitarti, tačiau kažkodėl niekas nepastebi, kad tas visuotinis nepasitenkinimas stovi ant siūbuojančių pamatų. Esą būtume susitarę ir tas kandidatas garantuotai laimėtų. Tačiau visai nebūtinai! Kai mėginu įsivaizduoti padilbomis į politinius įvykius žvelgiančių rinkėjų minią, toks konstravimas viršuje man atrodo įtartinas. Natūrali būsena - o tokia būsena yra partijų peštynės - man kažkodėl atrodo vaisingesnė. Kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad daugiau šansų rastis stebuklingajam riteriui, kuris įveiks slibiną, yra tada, kai karžygių į kovą stoja daugiau? Vienas stiprus centro dešinės kandidatas V. Adamkus, nesilpnas socialdemokratas Č. Juršėnas - padėtis nėra jau tokia tragiška.
Nėra ko kelti panikos dar ir todėl, kad pastarąją savaitę išgirdome daug raminančių pareiškimų. Seimas svarstė praėjusių metų Vyriausybės ataskaitą ir opozicija bei ekonomistai nenuneigiamai įrodė, kad efektyviausia yra neveikli Vyriausybė! Esą būtent A. Brazausko Vyriausybės pasyvumas lėmė, kad Lietuvos ūkio augimo tempai didžiausi pasaulyje. Savo ruožtu socialdemokratai pareiškė, kad net 70 proc. Lietuvos gyventojų nori, jog A. Brazausko Vyriausybė tęstų darbą. O politologai toliau rutuliojo mintį, kad prezidento institucija nereikšminga, ją esą išvis būtų galima panaikinti. Išvada viena - šalis palaimingai gyvuoja net ir nevaldoma, tad ko čia taip sirgti dėl tų politikos reikalų? Tiesa, visuomeninio judėjimo "Kitas pasirinkimas" sueigoje kalbėta, kad šalyje vyksta pilietinis karas ir toli gražu neaišku, kaip jis baigsis. Tačiau šitas pranešimas, o ypač žinia, kad pagaliau atsirado judėjimas, kuris nesiverš į valdžią, mane taip pat nuramino. Galų gale išgirsime intelektualų balsą, kurio iki šiol taip trūko. O kad jis būtent toks, stebėtis neverta - visais laikais ir visose šalyse svarbiausia intelektualų misija buvo skleisti apokaliptines nuotaikas.
Tarimąsi dėl bendro partijų kandidato, žinoma, visų pirma sužlugdė liberalcentristai, jau ne pirmą kartą norintys pasirodyti gudresni už kitus. Prisiminkime kad ir jų "atskirąją nuomonę" partijoms pasirašant susitarimą dėl 2 proc. BVP skyrimo gynybos tikslams (įsivaizduokime, kokie vertinimai būtų pasipylę, jei tokią "atskirąją nuomonę" būtų pareiškus Darbo partija!). Jungiantis liberalų ir centro partijoms atrodė, kad naujojoje partijoje įsivyraus liberalai, turėję ryškią persvarą Seime, tačiau pastarieji liberalcentristų veiksmai, taip pat aktyvi šios partijos kova už šildymo lengvatas (liberalai bijojo net paties žodžio "lengvatos") akivaizdžiai rodo, kad partijoje viršų ima "senas geras" centrizmas, kurio esmė - principų neturėjimas. Kad jau iki galo išsigrynintų, užsilikusį tikrą liberalą Eugenijų Gentvilą partija nusprendė Europarlamento rinkimuose pirmu numeriu komandiruoti į Briuselį. Prezidento rinkimuose šios partijos išskaičiavimas paprastas - pirmieji pasisavinsim V. Adamkų, gausim postų Prezidentūroje ir t.t. Toks išsišokimas socialdemokratams davė galimybę rodyti pirštu į liberalcentristus ir aiškinti, kad jie išdavė "bendrą frontą", tačiau tai tik žaidimas, nes kiekvienam aišku, kad socialdemokratai bet kokiu atveju pirmam ture nebūtų parėmę V. Adamkaus. Tai pernelyg stipri ir ambicinga partija, kad nekeltų savo kandidato.
Tačiau ir socialdemokratai pasielgė arogantiškai. Jie nesunkiai galėjo užsitikrinti socialliberalų paramą, tačiau į partnerius valdančioje daugumoje numojo ranka. Tokiu būdu ir "bendrą reikalą" išdavė, ir pakenkė patys sau. Dabar - Naujosios sąjungos vadovas Artūras Paulauskas jau pažadėjo atsisakyti kelti savo kandidatūrą V. Adamkaus naudai. O pati partija rinkimuose rems Č. Juršėną? Socialliberalai mėgino laikytis solidžiai, tačiau Lietuvos politikoje už tai baudžiama - jie atsidūrė keistoje padėtyje. Tuo tarpu kas žino, ar neatsitiks taip, kad būtent socialliberalių rėmėjų balsų pritruks socialdemokratų kandidatui?
Tarp stiprių kandidatų kol kas vienintelis naujas yra Č. Juršėnas, todėl keletas žodžių apie jį. Č. Juršėnas pareiškė, kad jo, kaip kandidato į prezidentus, svarbiausias tikslas - sutaikyti susipykusią tautą. Šis politikas, ko gero, pajėgus įvykdyti šią užduotį. Jo partietis Gediminas Kirkilas sako, kad Č. Juršėnas, būdamas sąžiningas, yra geriausias ginklas su korupcija. Manau, tai irgi tiesa. Tiesa, Č. Juršėnas, kaip kandidatas į nepriklausomos Lietuvos prezidentus, truputį per gerai išmano tris marksizmo šaltinius ir tris jo sudedamąsias dalis, tačiau, kita vertus, pats moka į tai pažvelgti su ironija. Be to, Č. Juršėnas tarp Lietuvos politikų bene mažiausiai jodinėja ant populizmo arkliuko. Tai gražu, tačiau, kita vertus, ar toks Č. Juršėnas išliko ne todėl, kad, po teisybei, niekada nesistengė būti savarankišku politiku? Jis visada buvo ištikimas partijos kareivis. Seimo nariui toks apibūdinimas yra daugiau pozityvus, tačiau būtent todėl Č. Juršėną sunkoka įsivaizduoti prezidento krėsle. Ar Prezidentūra netaptų Vyriausybės filialu? Č. Juršėnas - prezidentas, A. Brazauskas - premjeras. Tada Juozas Bernatonis - VSD direktorius, muitinei grįžta vadovauti Geržonas, STT vairą perima Vladimiras Beriozovas... Ne, čia vaizduotė jau užnešė pernelyg toli... Nors, kita vertus, ką gali žinoti...
