Artėjant Rugsėjo 1-jai ne vienas būsimo pirmoko tėtis ar mama ima nerimauti dėl to, kaip vaikui seksis mokykloje, ar pavyks įsilieti bendraamžių būrį, ar mokytojai skirs pakankamai dėmesio jų atžalai ir kaip pats vaikas jausis pradėdamas naują savo gyvenimo etapą.
Kaip įveikti krizę?
Psichologė Rimantė Eidukevičiūtė, paklausta, su kokiomis problemomis susiduria tėvai ir jų atžalos, kai mažiesiems ateina laikas žygiuoti į mokyklą, sakė: „Daug nerimo tėvams ir vaikams kyla dėl to, kad reikia pratintis prie naujų žmonių, tvarkos - juk suaugusiam žmogui taip pat sunku pritapti prie naujo kolektyvo. Mokykloje yra kiti reikalavimai, kurie skiriasi nuo auklėtojos keltų darželyje, be to, ne visi vaikai lankė darželius. Vaikams, kurie yra lankę priešmokyklinę grupę ar darželį, pradžia mokykloje turėtų būti lengvesnė“.
Specialistės teigimu, adaptacija naujoje aplinkoje yra labai individualus dalykas: vieni vaikai tai gali išgyventi neskausmingai ir gana greitai, kitiems ji gali trukti pusmetį ar ilgiau.
Vaiko leidimas į mokyklą būna nelengvas laikotarpis ir patiems tėvams: „Dažniausiai tėvams neramu dėl to, ar vaikas sugebės įsilieti kolektyvą, kaip sutars su kitais vaikais, kaip seksis mokytis, laikytis mokyklos taisyklių. Tėvai dažnai labai daug reikalauja iš vaikų: kad šie ruoštų namų užduotis, skaitytų, rašytų raideles, nes taip tikisi, kad mokykloje jiems bus lengviau, bet reikėtų kalbėti apie emocinę vaikų savijautą.“
Į klausimą, kaip žinoti, kad vaikas jau pakanamai subrendęs lankyti mokyklą, R. Eidukevičiūtė sakė: „Nėra vieno aiškaus kriterijaus, pagal kurį būtų galima nuspręsti, kad vaikas pakankamai subrendęs. Pasitaiko vaikų, kurie, būdami šešerių metų, sugeba sutelkti dėmesį, klausytis, o kitiems jo bendraamžiams tai dar sunkiai įgyvendinamos užduotys. Viskas priklauso nuo individualių vaiko gebėjimų. Tėvai dažnai mano, kad jų atžala yra pati protingiausia ir labai skuba kuo greičiau vaiką leisti į mokyklą, bet skubėti tikrai nereikėtų.“
Tėvai neįvertina vaikų galimybių
Apie tai, kokias klaidas daro tėvai, leisdami vaikus į mokyklą, pašnekovė sakė: „Per didelis nerimas ir rūpestis yra vienas kraštutinumas, o nebendravimas, nesikalbėjimas su vaiku – kitas. Reiktų pasikalbėti su vaiku, kas ir kaip bus, pradėti kartu tam ruoštis. Sunku vaikui džiaugtis mokykla, jei patys tėvai tuo nesidžiaugia, o tik pasakoja įvairias istorijas, kaip jiems ten nepatiko ir buvo blogai.“
Dažnai sakoma, kad svarbūs gyvenimo pokyčiai tarsi paryškina tam tikras asmenybės savybes.
„Kiekviena stresinė situacija sujautrina žmogų. Jei vaikas yra jautrus, jo savijautai įtakos turės bet koks žymesnis aplinkos pokytis: tiek persikėlimas kitur gyventi, tiek mokyklos lankymas. Tai, kad vaikas išgyvena stresinę situaciją, rodo tam tikri elgesio pokyčiai: matyti, kad vaikas tapo labai irzlus, atsiranda miego problemų, vaikui sunku skirtis su tėvais ir pan. Jei per kelis mėnesius tai nepraeina, šeimai reiktų kreiptis pagalbos į specialistus“, – kalbėjo psichologė.
Dažnai tėvams ypač aktualus būna vaikų savarankiškumo klausimas: kaip paaiškinti savo atžalai, kad darbar jis tampa atsakingas už save, o ir pačių tėvų elegesys ne visuomet suteikia progą vaikui to išmokti, mat vieni tėveliai savo atžalas palydi iki mokyklos vartų, o kiti sėdi iki pamokų pabaigos. „Nereikėtų daryti už vaikus to, ką jie patys gali padaryti. Pavyzdžiui, pamokų ruoša: iš pradžių tėvai turėtų šiek tai kontroliuoti, bet paskui vaikas pats privalo jausti atsakomybę ir savarankiškai atlikti namų užduotis. Dažnai tėvai neįvertina, kiek daug jų vaikai sugeba padaryti savarankiškai“, – sakė specialistė.
Pašnekovės teigimu, svarbu, kad tėvai užmegztų glaudų ryšį su vaiku ir kalbėtųsi apie jo išgyvenimus ir baimes. „Rugsėjo 1-oji turėtų būti džiugi šventė, kurią tėvai turi švęsti kartu su vaikais. Tėvai turi priimti vaikų nerimus ar baimes ir jų nenureikšminti sakydami „tu juk susidorosi, viskas bus gerai“.
Tėvai skuba atimti vaikystę
„Saulės“ pradinės mokyklos direktorė Regina Miežienė, kalbėdama apie problemas, su kuriomis susiduria mokytojai per pirmąsias naujųjų mokslo metų savaites, sakė: „Vaikams sunkiausia pratintis prie naujos tvarkos, nes stinga mokyklinių įgūdžių. Vaikas turi suprasti, kas yra mokykla ir kaip joje reikia elgtis. Mokykloje išmokstamos pirmosios savarankiškumo pamokos – namuose daug padeda mama, kiti šeimos nariai, o mokykloje vaikas turi atsakyti už save pats.“
Pedagogės teigimu, per pirmąsias mokslo metų savaites naujoji tvarka puikiai įsisavinama. „Svarbu, kad vaikas mokėtų saugiai pereiti gatvę, gerai žinotų kelią nuo namų iki mokyklos. Pradžioje vaikai labai džiaugiasi savo naujais daiktais ir galvoja, kad mokykloje ir toliau tik žais, bet pamažu visa tai keičiasi į sistemingą darbą. Žinoma, pirmieji metai mokykloje ir skirti tam, kad mokymasis vyktų per žaidimus ir kitas įdomias veiklas“, – sakė pašnekovė.
Pasak R. Miežienės, tėvai dažnai klaidingai galvoja, kad, išleidę vaiką į mokyklą, už jį nebeatsako: „Tėvams reikia paaiškinti, kad jie taip pat ir toliau turi dalyvauti ugdymo procese. Vieni vaikai į mokyklą ateina jau truputį šio bei to pramokę, kiti – neturėdami socialinių įgūdžių, tad, kuo geresnis bus bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų, tuo lengviau bus vaikui įsilieti į bendruomenę.“
Specialistės teigimu, pirmokėliams namų darbai nėra užduodami, tad ir tėvams nereikėtų persisitengti mokant vaiką namuose. „Reikiamus dalykus vaikas turi išmokti mokykloje, o namuose turi mokytis ilsėtis ir pamažu skirti šiuos du savo gyvenimo tarpsnius. Tėvų darbas turėtų būti ne padėti rašyti raidę, ar mokyti skaityti, o klausti, ką vaikas veikė mokykloje, ieškoti nuoširdaus bendravimo, ugdyti vaiko kūrybiškumą“.
R. Miežienės teigimu, dažnai tėvai labai skuba iš vaikų atimti vaikystę ir nori leisti į mokyklą kuo anksčiau: „Vaikas mokyklai turi subręsti. Pasitaiko labai užsžipyrusių tėvų, kurie nenori „prarasti metų“ ir turi kitų siekių. Kita vertus, kai vaikas būna itin gabus – jį lavinti reikia kuo anksčiau. Daug žinantis ir mokantis vaikas, atėjęs į pirmą klasę, vėliau gali aptingti ir prarasti žingeidumą.“
