REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Aušrinė Šėmienė

Vos už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, Šalčininkų rajone, yra unikali vieta. Čia ketvirtį amžiaus gyvavo Paulavos respublika, kurią tyrinėtojai vadina analogų Vakarų ir Vidurio Europoje neturėjusiu XVIII a. reškiniu. Šiemet, pirmą kartą per 245-erius metus, praėjusius nuo respublikos įkūrimo, lietuvių kalba išleista knyga „Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“, kurioje pasakojama apie keistuolį jos prezidentą ir laimingus gyventojus.

REKLAMA
REKLAMA

Išlaisvino žmogų

1767 m. aukštuosius teologijos mokslus užsienyje baigęs 28-erių metų Povilas Ksaveras Bžostovskis nusipirko Merkinės dvarą prie Turgelių ir pavadino jį savo vardu – Paulava. Po dvejų metų jis valstiečiams suteikė teisę laisvai tvarkyti savo turtą, verstis prekyba ir amatais, buvo įvesti savi pinigai, įsteigta policija. Respublikos gyventojams garantuotas švietimas ir sveikatos priežiūra.

REKLAMA

Respubliką valdė prezidentas ir valstiečių seimas. Iš piliečių buvo sudarytas teismas, paskirti girininkai ir dešimtininkai lauko darbams prižiūrėti. Valdininkai, kurių sąžiningumą tikrino pats prezidentas, rašė smulkias ataskaitas. Iš karo tarnybai tinkamų vyrų buvo sudaryti savigynos būriai.

Per keletą metų respublika pražydo: įdirbti laukai pradėjo duoti didesnį derlių, apsišvietę ir padoriai apsirengę valstiečiai noriai ėjo į darbą ir tvarkė savo sodybas. P K.Bžostovkis rėmė tuomet pažangių veikalų leidybą, pats vertė ir rašė vadovėlius, pjeses, kurias vaidino paulaviečiai. Prezidentas kas ketverius metus šaukdavo visuotinį susirinkimą, kuriame patikrindavo, kas gimė ir mirė, kalbėdavosi su valstiečiais, suruošdavo jiems vaišes su šokiais.

REKLAMA
REKLAMA

Respublikos kariuomenė dalyvavo 1794 m. Tado Kosčiuškos sukilime – didvyriškai gynė savo laisvę prieš keturgubai didesnes kazokų pajėgas. Deja, sukilimas pralaimėtas. Suprasdamas, kad Rusija greitai užims Paulavos valdas, P.K.Bžostovskis išmainė jas į dvarelį Saksonijoje. Naujajam Paulavos savininkui buvo svetimos pirmtako reformos, buvo grąžintas lažas.

Vis dėlto P.K.Bžostovskis po kiek laiko grįžo į Turgelius ir ten keliolika metų klebonavo. Vėliau buvo Rukainių parapijos klebonas. Čia, būdamas 89-erių, mirė. Palaidotas Rukainių bažnyčioje, atstatytoje jo lėšomis. Numalšinus 1831 m. sukilimą ir Rukainių bažnyčią pavertus cerkve, P.K.Bžostovskio kapas sulygintas su žeme: mat caro valdžia neatleido jam už tai, kad Paulavos valstiečiai ir jų palikuonys dalyvavo kovose su caro valdžia 1794 m. ir 1831 m. sukilimuose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Ne tik joks Paulavos valstietis per 25-erius metus nepaliko savo žemės, bet vis daugiau naujų ūkių glaudėsi ir kūrėsi arčiau Paulavos, – cituodama P.K.Bžostovskio rašytas mintis sakė knygos idėjos autorė Aurelija. – Ir visa tai vyko ne kitame pasaulio krašte, o čia pat, už keliasdešimt kilometrų nuo sostinės, dabartiniame Šalčininkų rajone, kur iki šių dienų išlikę nenusakomą aurą skleidžiantys Merkinės dvaro griuvėsiai.“

Ypatingos auros kraštas

Pasak Aurelijos, į Mažąją Merkinę, į Paulavos respubliką, žmones šiandien traukia nenusakoma vietos dvasia: „Kartą apsilankius, visada norisi grįžti, nes debesys čia kitokie ir vėjas kitoks. Ir medžiai čia šlama kitaip. Dažnas žmogus atvažiuoja ne pažiūrėti buvusių dvaro liekanų, o išgirsti save, jam ir tik jam skirto laiko tiksėjimą. Jei būtų kitaip, ar atvažiavęs čia žiemą, eilinės darbo dienos rytmetį rastum sniege gausių vakarykščių žmonių pėdsakų ir sušalusią rožę prie Bžostovskio paminklinio akmens?“

REKLAMA

Žurnalistė šią vietą atrado atsitiktinai. „Vieną gražią gegužės popietę su šeima sumanėme pasivažinėti po Vilniaus apylinkes, kuriose aš, žemaitė iš Kelmės, niekada nebuvau buvusi. Sėdome į automobilį ir... netrukus namus sostinėje iškeitėme į gyvenimą kaime, ant Merkio kranto. Ir nė karto dėl to nesigailėjome, – prisiminė pašnekovė. – Šis daugiatautis, daugiakalbis kraštas yra toks gražus, kad būtų nedovanotina klaida jo lobių neatverti kitiems.“

Todėl jau kelerius metus Aurelija rašo projektus Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“ finansuojamiems renginiams. 2011 m. buvo surengti net keturi renginiai. Viename iš jų P.K.Bžostovskio vidurinės mokyklos direktorė ir P.K.Bžostovskio kraštotyros muziejaus vedėja Lucija Jurgelevič perskaitė pranešimą apie Paulavos respubliką bei jos įkūrėją. Tada Aurelija sausakimšai salei pažadėjo išleisti knygą apie Paulavą lietuvių kalba.

REKLAMA

Knygos sudarytoja prisipažino, kad jau kitą dieną po viešo pažado suvokė, jog jų abiejų su Lucija užsidegimas ir žurnalistinė jos patirtis yra per menka, kad perprastų XVIII a. peripetijas. O rašyti apie P.K.Bžostovskį ir jo įkurtą respubliką atsietai nuo laiko – paviršutiniškas darbas.

„Padangė prašviesėjo, kai istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė sutiko parašyti apie XVIII a. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos pakilimą ir saulėlydį, taigi apie P.K.Bžostovskio laikų Lietuvą. Tai – labai įdomi knygos dalis“, – pasakojo Aurelija, archyvuose ir bibliotekose surinkusi įdomios medžiagos knygai. Beje, leidinyje spausdinami ne tik P.K.Bžostovskio parašyti Paulavos respublikos nuostatai, bet ir iki šiol niekur neskelbtų prezidento sukurtų žmonių, gyvenusių Turgelių miestelyje ir Viktoriškių dvarelyje, geros tvarkos ir pareigų nuostatų faksimilės bei vertimai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Unikalus reiškinys Europoje

„Nuo Paulavos užsieniečiams turėtume pradėti pasakoti apie Lietuvą: ar žinote, kad dvidedšimt metų iki prancūzų sukeltos revoliucijos respublika gyvavo Lietuvoje? Pirmą kartą pas mus, o ne Prancūzijoje valstiečiui buvo pasakyta, kad esi ne vergas, o laisvas ir lygigateisis, skaityk, mokykis, pradėk oriai gyventi“, – tvirtino Aurelija ir pridūrė, kad per 25-erius respublikos gyvavimo metus iš jos nepabėgo nė vienas pilietis. XXI a. Lietuva iš Paulavos galėtų pasimokyti, kaip sutvarkyti valstybę, kad joje žmonėms būtų gera gyventi. Iš pradžių knygos autorės manė, kad leidybai pavyks gauti lėšų pagal valstybines programas. Parašė net kelis finansavimo projektus, bet visi buvo atmesti. Atsakymas buvo paprastas: tai – vietinės reikšmės įvykis. Tada užsipyrusi Aurelija per mėnesį iš privačių rėmėjų spaudai surinko lėšų. Ir nė vienas iš jų net nepaprašė paskaityti rankraščio, buvo sužavėti įvykio.

REKLAMA

Knygos sudarytoja sakė, kad knygoje mažai in

Taip atrodė dvaro fasadas pirmojoje XX a. pusėje (nuotr. iš knygos: R.Aftanasy. Materialy do dziejow rezydencji. Warszawa)trigos: P.K.Bžostovskis buvo kunigas ir neturėjo meilužių, šeiminių intrigų, žodžiu, to, kas paprastai būna smalsu skaitytojams. Tačiau knygą rašyti buvo nepaprasta, rodos, globojo pats respublikos prezidentas: bibliotekoje pavyko atsitiktinai rasti prezidento ranka rašytus laiškus astronomui, Vilniaus universiteto profesoriui Jonui Sniadeckiui ir Turgelių miestelio nuostatus. Tokiomis minutėmis apimdavo neįtikėtina palaima.

REKLAMA

„Man įdomūs tie darbai, kuriuos darau pirmą kartą. Knyga apie Paulavą Lietuvoje išeina pirmą kartą. Noriu, kad žmonės, perskaitę ją, įsidėmėtų profesoriaus Alfredo Bumblausko žodžius, kad tuo metu buvo ne Lietuvos ir Lenkijos respublika, o Lietuvos, Lenkijos ir Paulavos respublikos“, – tikino autorė. Apie Paulavos respubliką net po jos žlugimo dar ilgus metus kalbėjo Europa, ji darė ir įtaką Lietuvos gyvenimui: daugelį metų mokytojui ir gydytojui buvo mokama alga iš lėšų, kurias jiems paliko prezidentas. O dabartinės Lietuvos skaitytojai knygoje ras P.K.Bžostovksio patarimą, ką turėtų padaryti, kad gyvenimas taptų geresnis.

Nors knyga „Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“ dar spaustuvėje, o žmonėms bus pristatyta tik sausio 21-ąją, Aurelijos galvoje bręsta nauja idėja – Jašiūnų dvaras su įspūdinga istorija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų