Druskininkų turgus: būti ar nebūti?
Tautos balso valdžia neklauso
Kaip policija sužlugdė gudų biznį ir planuotą "Akistatos" reportažą
Romualdo VILČINSKO ir Irenos ZUBRICKIENĖS fotoreportažas
Didžiausio šalyje bedarbystės procento dusinami Druskininkai turi ir kuo pasididžiuoti prieš kitus aplinkinius miestus. Aišku, tai ne sovietmečiu išpopuliarintos sanatorijos su svarbiais, turtingais asmenimis ir beveik kiekvieną poilsiautoją lydėdavusiais romantiškos meilės romanais. Dabar Druskininkus garsina, kaip vietos gyventojai sako, Gariūnukai - turgus, kuris nuo garsiųjų sostinės Gariūnų skiriasi tik dydžiu. Kadangi šiame turguje nuolat prekiauja nemažai baltarusių, druskininkiečiai jį taip ir vadina - Gudų turgus. "Akistatos" korespondentai po Druskininkų turgų žvalgėsi Verbų sekmadienio išvakarėse - rūpėjo patiems pajusti artėjančių Velykų nuotaikas. Tačiau...
Gariūnukai
Druskininkų turgus įsikūręs miesto pakraštyje - miško prieglobstyje. Jo plotas nėra stulbinantis: penkiomis nė šimto metrų nesiekiančiomis paralelinėmis eilėmis išsidėsčiusias prekybos palapines, vaikštant lėtai ir žvalgantis į prekes, galima apeiti per trumputį pusvalandį. Viename turgavietės pakraštyje įsikūrę nuolatiniai prekeiviai, siūlantys striukes ir kitus drabužius - tai vadinamoji Lukašenkos gatvė (čia susispietę tik baltarusiai). Kalbama, kad šis privatus (priklauso UAB "Sarvija") turgus buvo įsteigtas drausminant netoliese esančių Baltarusijos gyvenviečių prekeivius, anksčiau be jokios tvarkos urmu plūsdavusius ne tik Druskininkų gatvėmis, bet šmirinėdavusius ir po įstaigas, sanatorijas, parduotuves ir įkyriai siūlydavusius savo prekes. Turguje sukurtos 106 darbo vietos. Didesnioji jų pusė, kaip tikino turgaus direktorius Jokūbas Agentas, atitenka Druskininkų gyventojams, o baltarusių čia būna apie trisdešimt. Tiesa, pačių baltarusių aritmetika kitokia: esą Gudų turguje kasdien jų būna du kartus daugiau, o apskritai tuo užsiima arti šimto žmonių. Vieni atvažiuoja tik savaitgaliais, kiti - ir eilinėmis savaitės dienomis. Populiariausios prekybos dienos - šeštadienis ir sekmadienis.
Pirmieji prekybininkai savo krepšius ant stalų krausto apie septintą valandą. Tai lengvaisiais automobiliais į Druskininkus atvykę baltarusiai, priklausomi nuo Baltarusijos ir Lietuvos valstybinės sienos pareigūnų darbo tempo, nuotaikų, norų. Šie prekeiviai kooperuojasi po penkis ir traukia nusiteikę varginačiai darbo dienai (iki keturioliktos valandos). Kiti atvyksta samdytais automobiliais - leidžia uždirbti ir tuo užsiimantiems vairuotojams. Apie pusę devynių turgaus aikštę papildo dar būrelis baltarusių, atvykusių vieninteliu patogiu laiku kursuojančiu Gardino autobusu. Dar prieš porą metų baltarusiams pasiekti Druskininkus būdavo patogiau - kursuodavo ne tik keli autobusai, bet ir traukinys.
Prekeiviai
Gudų turguje uždarbio ieško pensinio amžiaus baltarusiai (daugiausia - moterys) ir tik keli jaunesni prekeiviai, tapę bedarbiais. Svetlana prisistačiusi pensininkė sakė buvusi "inžinierė su aukštuoju". Anot jos, turguje prekiauja ir buvusių mokytojų, ir gydytojų, yra ir viena buvusi įmonės generalinė direktorė. Svetlana, kaip ji pati sakė, kas mėnesį "varto šimtus tūkstančių Baltarusijos rublių" (gaunamą pensiją), tačiau niekaip nepragyvena. (Kad skaitytojas geriau orientuotųsi, priminsime, kad vienas litas atitinka 430 Baltarusijos rublių.) Taigi Svetlanos pensija mūsų pinigais - 232 litai. Už trijų kambarių butą viena gyvenanti moteris iš karto sumoka 88 litus. (Išdidumo nepraradusios pensininkės filosofija tokia: tas butas - viso jos gyvenimo uždarbis, tai kodėl turėtų dabar jį parduoti ir ieškotis mažesnio?) Pragyvenimui Svetlanai lieka 144 litai. Anot moters, tiek pinigų jai pačiai neužtenka, o nors smulkmenomis pradžiuginti anūkus - utopinė svajonė.
- Todėl prieš trejus metus ir pradėjau prekiauti, - noriai pasakojo Svetlana, laukdama pirmųjų pirkėjų. - Iš pradžių buvo labai gėda ir su pilnais krepšiais tampytis, ir prekes žmonėms siūlyti, ir prie prekystalio stovėti. Kai šį jausmą nugalėjau, beliko skųstis tik itin varginančiu darbu - fiziškai sunku ir žiemą, ir vasarą, nusibodusios ir tos kelionės (50 kilometrų) nuo namų iki čia.
Baltarusių prekeivių teigimu, kasdien jie, prekiaudami įvairiomis smulkmenomis, parduoda prekių vidutiniškai už pusšimtį litų. Patalyne, užtiesimais, striukėmis prekiaujantys gudai varto didesnes sumas, tačiau ne kasdien. Atmetus kelionės ir maisto išlaidas, mėnesio mokestį už turgaus vietą (per 100 Lt), mokesčius už saugojimo kameroje nakčiai paliktas prekes (2 Lt), tikro pelno dažniausiai lieka dvidešimt - penkiasdešimt litų. Beveik visus juos baltarusiai tikino paliekantys tuose pačiuose Druskininkuose - perka ir į namus vežasi skanesnės ir pigesnės virtos lietuviškos dešros, kiaušinių, kavos, pigesnės ir gardesnės duonos, muskatinio šampano. Likę keli litai reikalingi naujoms prekėms įsigyti.
- Šitas darbas ir varginančios kelionės mano amžiuje, vaikeliai, ne iš gero gyvenimo, - apibendrino Svetlana. - Susirasčiau kokį turtingą senioką Lietuvoje - gal ir nuotaikos geresnės būtų! - kitoms prekeivėms džiaugsmingai pritariant, nusikvatojo našlė.
Prekės
Populiariausios iš Baltarusijos atvežamos prekės - maisto produktai (sausainiai, ryžiai, grikiai), buitinė chemija (muilas, šampūnai, valymo bei šveitimo priemonės), drabužiai (nuo apatinio trikotažo iki striukių), spalvingi rankšluosčiai. Smulkiosios prekės gudų turguje paklausios, nes pigesnės 20 - 50 centų (suabejoti galima tik dėl kokybės, nes ne vienas lietuvis, sako, jau "atsikando" ilgiau verdamų ryžių, neįprastą skonį turinčių grikių). Striukę galima įsigyti ir už 100, ir už 300 litų. Ant kai kurių prekystalių savo pirkėjo laukia mėsmalės (10 - 12 Lt), žiūronai (iki 20 Lt). Žodžiu, prekių įvairovė nestebina - lietuvius masina tik šiek tiek mažesnė ir Lietuvoje randamos tokios pat prekės kaina (antraip baltarusiams neapsimokėtų važinėti į Lietuvą).
Gudų turgų pamėgę lietuviai jame ieško (ir visada randa) ne to, kas padėta ant prekystalio: vietos pirkėjus masina prekės, kuriomis draudžiama prekiauti, kaip draudžiama ir per muitinę tai pervežti - alkoholinių gėrimų, tabako (gudams apsimoka prekiauti tik pačiomis pigiausiomis "Prima", turguje kainuojančiomis po litą), benzino ir cukraus. Pastarojo populiarumas, sako, atlėgo dėl tos pačios kokybės - 30 centų brangesnis lietuviškas cukrus, praktikų teigimu, ir tirpesnis, ir švaresnis, ir net saldesnis. Baltarusiška degtinė, kurios puslitrinį butelį gudai savame krašte nusiperka už penkis ar šešis litus, turguje parduodama dvigubai brangiau. Žinovų nuomone, ji trenkia benzinu (patys baltarusiai tai pripažįsta ir perkant perspėja). Per sieną prekeiviai gali legaliai persivežti po vieną butelį svaigalų, tačiau tuo užsiimantys taisyklių nepaiso - arba rizikuoja, arba naudojasi pažintimis, arba "ant sienos dalina dovanėles", atlaisvinančias kelią. Didesnę paklausą turguje turi muitinėje baltarusių nusipirkti ir lietuviams atgabenti brendžio (8 Lt), "Napoleono" (16 - 18 Lt), ne baltarusiškos degtinės (9 Lt) buteliai. Prekeiviai juos slepia ir į sandėrius leidžiaisi ne iš karto - patyrinėja veidą, gaudo nuotaikas. Geriausia, kai alkoholio pardavėjui pirkėją atveda kitas, pažįstamas, turgaus prekeivis (tuo įsitikino ir "Akistatos" ekipažas). Profesionaliai išslapstyti buteliai savo pirkėjo laukia ne tik prekeivių krepšiuose, bet ir jų automobiliuose, pastatytuose miškelyje. Panašūs slapti bei atsargūs sandėriai vyksta ir dėl benzino: litras A 92 benzino kainuoja litą ir 80 centų - 46 ct mažiau nei artimiausiose degalinėse, o litras dyzelinio kuro - litą ir 60 ct, arba 40 ct mažiau nei Lietuvoje. Tuo susidomėję vietos gyventojai dažniausiai į turgų nė nevaikšto - turi savo tiekėjus, kurą pristatančius tiesiog į namus. Svarbiausia - sugebėti pervežti didesnį kiekį kuro per valstybinę sieną.
Reidas
Šventinių nuotaikų Gudų turguje tądien tikėjęsi korespondentai pamatė verkiančius, piktus, teisybės ieškančius baltarusių prekeivius. Apie dešimtą valandą, kai turguje gausiausia pirkėjų, kaipmat pasklido žinia: kas antrą baltarusį be gailesčio bauduoja policijos desantas! Kai kurie prekeiviai suskubo rinktis prekes ir apsimetė tik pirkėjais, kiti pasišalino likimo valiai palikę savo prekėmis nukrautus stalus ir įsimaišė į praeivių minią, treti puolė paskui trimis grupelėmis pasiskirsčiusį "desantą" - būti bausmių liudininkais ir "advokatais".
Alytaus policijos komisariato ENTS penki pareigūnai (vėliau prie jų prisijungė ir keli vietos policininkai), vadovaujami vyresniojo inspektoriaus Audriaus Tumyno, buvo neperkalbami - vieną po kito baltarusių prekeiviams rašinėjo baudų kvitus ir čia pat išreikalavo 20 litų baudą. "Akistatai" pareigūnai paaiškino, kad baudžia prekybos taisykles pažeidinėjančius, tai yra be patento prekiaujančius užsieniečius. Visai nesvarbu, kad prekeiviai nesulaikyti su uždraustomis prekėmis - jie apskritai neturi teisės prekiauti Lietuvoje, nes užsieniečiams neišduodami patentai. Pareigūnai tądien nubaudė daugiau nei dešimt prekiavusių baltarusių, nors turėjo teisę nubausti visus. Sakė - profilaktikai: esą šįkart vienus, kitąkart - kitus. Jie neslėpė esą verti pagyrimo už žmonišką elgesį - juk skyrė tik minimalias baudas (galėjo bausti iki 100 Lt) ir nubaustųjų neišvijo iš turgavietės, palikę juos toliau prekiauti. (Nelabai aišku, kaip tiksliau įvardinti tokio reido tikslą - tvarkos siekimu ar oficialiu pasipinigavimu?)
- Kodėl niekur turguje neparašyta, kad užsieniečiai turguje nepageidaujami? Kodėl turguje renkamas mokestis už darbo vietą mėnesiui į priekį? Kodėl lietuviai Baltarusijoje, okupavę Južnij gyvenvietę, priimami svetingai ir nebauduojami? Kas ir kada nustatė naują turgaus tvarką? - ašarodamos viena per kitą piktai šaukė prekeivės. - O ir jūsų pareigūnai nemandagūs - žemindami mus, grubiai lenda į krepšius, šantažuoja versdami pasirašyti mums nesuprantamai (lietuvių kalba) parašytus kvitus, atiminėja pasus, grasina nuvesti į policiją. Buvę, kad radę atėmė visus svaigalus ir išvažiavo lyg niekur nieko - argi tai ne reketas?
Bankrotas?
Į turgų pačiu laiku atvykęs turgaus direktorius J. Agentas baudžiamiems prekeiviams niekuo negalėjo padėti - tik skėsčiojo rankomis ir kilusią sumaištį vadino visišku absurdu. Jis kartojo viena: naują prekybos tvarką dar 2000 - ųjų rudenį nustatė ne jis ir ne miesto valdžia, o šaliai tuo metu vadovavę seimūnai. Esą niekur neparašyta, kad užsieniečiai negali Lietuvoje prekiauti, tačiau užsieniečiams neleidžiama išduoti patento. O prekyba be patento - pažeidimas. Direktorius tikino, kad apie tokią tvarką buvo informuota turgaus skelbimų lentoje ir lietuviškai, ir rusiškai, tačiau "tą informaciją kažkas nuplėšė".
- Dvylikta ar keturiolikta tikrintojų grupė per vieną mėnesį! - suglumęs kalbėjo direktorius. - Tai mokesčiai, tai policija, tai iš Druskininkų, tai iš Alytaus. Tarsi specialiai būtų žlugdoma mūsų bendrovė. Suprantu šalies įstatymus, tačiau drįstu svarstyti, ar visi jie logiški ir tarnauja žmogui. Nerasit nė vieno turguje prekiaujančio lietuvio, kuris būtų nepatenkintas kolegomis baltarusiais - be jokios konkurencijos telpa visi. Jeigu baltarusius išvys, lietuvių prekeivių turguje liks mažai - žmonės neis į turgų, turgus bankrutuos. Apie 80 druskininkiečių šeimų praras čia turėtą darbą ir gautas pajamas. Nesuprantu: buvau raginamas įsteigti šį turgų (į jį sudėta per 100 tūkstačių litų), įvesti tvarką, o dabas viskas žlunga. Anksčiau leisdavo baltarusiams vienai dienai duoti tą patentą - šito jie ir tenori, nes tada prekiautų legaliai. O dabar visi jie - nelegalai, pažeidėjai, rizikuojantys pinigine. Pagaliau ir tikrintojai kovoja su vėjo malūnais: rašo pranešimus susimokėti baudas, moka pinigus už tų pranešimų išsiuntimą į Baltarusiją, o baltarusiai nereaguoja - didesnės baudos lieka neišieškotos. Tai kam jų reikia?
Kalbinti lietuviai prekeiviai iš tikrųjų džiagėsi, kad gali dirbti kartu su baltarusiais - be jų turgus sunyktų. Daugumai pažintis su šiais užsieniečiais peraugusi į draugystę - druskininkiečiai gali užsisakyti ne tik pageidaujamų prekių, maistelio ir drabužėlių kūdikiams, bet ir įvairių būtinų vaistų, kurie Lietuvoje yra siaubingai brangūs. Be to, uždarius vadinamąjį gudų turgų, dar labiau skriaudžiami pasijustų Druskininkų pensininkai, vargingiau gyvenantys bedarbiai miestelėnai - turtingi asmenys šį turgų ir šiaip aplenkia. Ar išgirs tai valdžios vyrai?
Nuotraukose:
- Gudų turgus Druskininkuose - mažieji Gariūnai
- Pareigūnų "desantas" buvo negailestingas
- Baltarusiai skriaudžiami be reikalo - įsitikinusios užsienietės
- Pajutusios pavojų prekeivės apsimetė atvykusios į Lietuvą tik užvalgyti
- Turgaus direktorių suglumino dažni tikrintojų reidai
- Turgaus direktorius užuodžia bankroto kvapą
- "Lukašenkos gatvėje" - vien baltarusių prekeiviai
- Pasklidus žiniai apie tikrintojus, ne vienas nukrautas prekystalis liko be pardavėjo
- Pensininkė Svetlana, našlė, norėtų Lietuvoje ištekėti už turtingo vyro
2002 03 25
