• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Man sunku būti konstruktyviu kalbant apie tai, ką apibūdinčiau kaip esminį Lietuvos demokratijos trūkumą ir svarbiausią nestabilumo šaltinį: politikų perbėginėjimą į kitas partijas.

REKLAMA
REKLAMA

Po 2004 m. Seimo rinkimų socialdemokratai (LSDP) turėjo 20 vietų Seime. Šiuo metu socialdemokratų frakciją sudaro 32 nariai. Darbo partija pastaruosiuose rinkimuose iškovojo 39 vietas, tačiau jos frakcijoje šiuo metu viso labo 22 nariai. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga Seime turėjo 10 atstovų, tačiau dar visai neseniai pakeitusioje pavadinimą Valstiečių liaudininkų frakcijoje buvo 23 nariai. Liberalų ir centro sąjunga rinkimuose laimėjo 18 vietų, tačiau šios partijos frakcija dabar teturi 10 narių.

REKLAMA

Šis partijų pajėgumo pasikeitimas įvyko be rinkėjų įsikišimo. Išrinkti partijų nariai negerbia demokratinių rinkimų rezultatų ir jų neįtvirtina. Viena vertus, tokia praktika verčia abejoti išrinktųjų moralumu, nes jie nėra ištikimi rinkėjui ir programai, kuriai jie turėtų atstovauti, be to, tai liudija, kad Lietuvos politinė realybė neatitinka minimalių demokratinės atsakomybės reikalavimų.

REKLAMA
REKLAMA

Kad ši problema būtų išspręsta, labai svarbu išugdyti struktūras, kurios užtikrintų, kad rinkėjų interesai būtų išreikšti per partijas - o šiuo metu partijos yra siauro Lietuvos elito galios įrankiai. Tokios struktūros apribotų prielaidas kai kurioms stiprioms asmenybėms kultivuoti neatsakingą politiką jūsų šalyje. Įvertinus Lietuvos padėtį, manau, kad būtų naudinga priimti įstatymus (galbūt laikinus), kurie įtvirtintų partines struktūras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasiūlymas, apie kurį norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, yra teisinis, labai konkretus ir lengvai įgyvendinamas: tai yra, reikėtų uždrausti perbėgti į kitą Seimo frakciją kadencijos metu. Jau svarstoma, kad tai būtų galima įgyvendinti vietos savivaldos tarybose, tačiau aš manau, kad dar svarbiau būtų pritaikyti tokius įstatymus Seimui. Partijoms Seime turėtų būti suteiktas tam tikras statusas: finansinė valstybės parama, tik jų atstovai galėtų vadovauti komitetams ir t. t. Nepriklausomiems Seimo nariams tai nebūtų suteikta. Jei Seimo narys išrinktas partijos sąraše, kadencijos metu jam būtų uždrausta perbėgti į kitos partijos frakciją. Jei Seimo narys norėtų pasitraukti iš partijos, kurios sąraše buvo išrinktas, jis turėtų tapti nepriklausomas (ir prarasti tam tikras privilegijas) arba atsisakyti mandato.

REKLAMA

Tokių įstatymų tikslas būtų padidinti politikų ištikimybę partijų politikai ir išsaugoti minimalią partinę atsakomybę Lietuvos partijose. Išrinktas atstovas tiesiog turėtų laikytis partijos programos, kuriai atstovaudamas buvo išrinktas. Jei politikai žinos, kad jie atsakingi už partijos programą, partinės procedūros, kurių dėka apsisprendžiama dėl partijų programų, taps demokratiškesnės ir labiau atitiks rinkėjų interesus. Manau, kad tai sustiprintų ideologinį nuoseklumą.

REKLAMA

Kai kurios valstybės yra priėmusios įstatymus, draudžiančius perbėgimą iš partijos į partiją, tačiau dauguma tokių įstatymų neturi. Tačiau daugelyje valstybių tiesiog nėra tokios problemos. Pavyzdžiui, Norvegijoje tokio įstatymo nėra, tačiau galioja nelaužomas džentelmeniškas susitarimas, pagal kurį partijos neleidžia buvusiems kitų partijų atstovams dalyvauti rinkimuose jų sąraše, kol pakeitus partiją neįvyko bent vieneri rinkimai. Tai reiškia, kad jei atstovas yra išrinktas partijos A sąraše, jis gali tapti partijos B nariu, tačiau pagal džentelmenišką susitarimą negali būti įtrauktas į partijos B rinkimų sąrašą per artimiausius rinkimus. Tokia tvarka lemia, kad partijas kaitalioti yra tiesiog nenaudinga, todėl tai nutinka retai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kadangi Lietuvoje tokios džentelmeniškos taisyklės nesilaikoma, būtų gerai turėti įstatymą, uždraudžiantį perbėgti į kitą partiją kadencijos metu. Toks įstatymas galėtų būti priimtas ribotam laikui, pavyzdžiui, aštuoneriems metams (dviems Seimo kadencijoms), po to jį būtų galima apsvarstyti iš naujo. Atsakomybę jaučiantys politikai turi imtis atsakomybės, kad tokių įstatymų projektai būtų įtraukti į darbotvarkę.

REKLAMA

Praėjusiais metais Pilietinės demokratijos frakcija buvo susijungus su Valstiečių liaudininkų frakcija (šiuo metu frakcijos vėl dirba atskirai). Toks susijungimas buvo klaida. Susijungimą atlikusių partijų vadovai nepaisė svarbiausio demokratijos reikalavimo: skirtingos partijos atstovauja skirtingų rinkėjų interesams. Frakcijoms susijungiant partijų programos ir politika išsiplauna ir tampa niekuo. Tai ypač nepalanku kaimo rinkėjams. Kaimo vietovės Lietuvoje apleistos. Joms reikia partijos, atstovaujančios jų interesams. Valstiečių partija turi potencijos tapti tokia politine jėga. 2004 m. rinkimuose tuometinei Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungai buvo išreikšta didelė parama kaimo vietovėse. Tačiau partijos vadovybė panaikino tą potenciją atstovauti kaimo interesams Seime susijungdama su Pilietinės demokratijos frakcija.

Įstatymas, kuris draustų tokius veiksmus, būtų naudingas Lietuvos demokratijai, nes partijų atstovai būtų verčiami elgtis pagal partijos programą. Juk toks reikalavimas turi pagrindo. Jis sustiprintų partijos programos reikšmę, o tuo pačiu ir partinės organizacijos svarbą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų