Anot jų, būsto rinka regionuose atsigauna tik tada, kai atsiranda gerai apmokamų darbo vietų, verslas ir aiški savivaldybių strategija.
Kitaip tariant, didžiausia problema šiandien yra ne tai, ar regione galima pastatyti būstą, o tai, ar atsiras žmonių, kurie norės jį pirkti.
Apie situaciją nekilnojamojo turto rinkoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja bendrovės „Citus“ vadovas Šarūnas Tarutis ir Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas dr. Evaldas Stankevičius.
Kokia situacija kalbant apie būsto plėtrą regionuose? Ar matote perspektyvų ir gyvybingumo, ar vis dėlto žmonės ir toliau renkasi didžiuosius miestus?
Š. Tarutis: Pirmiausia, norėčiau nubrėžti tam tikrą brūkšnį, nes mes, kaip „Citus“, vystome projektus ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose. Tiesa, tie mūsų regionai yra kurortiniai – Neringa, Druskininkai. Ten rinka yra pakankamai aktyvi ir viskas yra gerai.
Tačiau kalbant apie regionus, turbūt reikėtų turėti omenyje ne kurortinius mažesnius miestus.
Mano galva, čia yra kompleksinis klausimas. Galimybė, kad būsto rinka augtų ir tokiuose regionuose, tikrai yra, tačiau pirmiausia valstybė turėtų orientuotis ne į trinkeles ar parkelių tvarkymą, o į verslo pritraukimą.
Galėtų būti kuriamos laisvosios ekonominės zonos, siūlomos subsidijos verslui, vystoma visa verslo infrastruktūra. Nes kai į regioną ateina didelė gamykla, natūraliai atsiranda gerai apmokamų darbo vietų, atvyksta specialistai, daugėja žmonių.
Tuomet atsiranda poreikis ne tik būstui, bet ir kavinėms, grožio salonams, pramogoms. Ekonomikos variklis iš esmės yra dirbantis ir pridėtinę vertę kuriantis žmogus.
Mūsų valstybė daugelį metų regionuose orientavosi į fontanėlių puošimą ar parkelių bortelių sudėjimą. O jeigu būtų orientuotasi į verslo pritraukimą, tas verslas būtų sugeneravęs pinigų ir šiandien tie borteliai galbūt būtų ne betoniniai, o granitiniai.
Kalbant rimčiau, regionų vystymas, mano galva, yra įmanomas tik partnerystės principu su savivalda.
Taip, žemė regionuose yra gerokai pigesnė nei didmiesčiuose, tačiau statybų savikaina iš esmės nesiskiria – tas pats polistirolas ar kitos medžiagos kainuoja tiek pat.
Mums, kaip vystytojams, darbo jėga regionuose kartais net yra brangesnė, nes darbuotojus vis tiek dažnai reikia vežti iš centrinio biuro, apgyvendinti ir pasirūpinti logistika.
Todėl pagrindinis klausimas tampa žemės kaina ir infrastruktūra. Čia labai svarbus savivaldybių indėlis – jeigu jos prisideda prie infrastruktūros, komunikacijų atvedimo ir bendradarbiauja su vystytojais, tada projektus vystyti tampa lengviau.
Dar geresnis variantas – kai savivalda kartu dirba ir su verslu. Pavyzdžiui, jeigu regione atsiranda gamykla, savivaldybė galėtų ateiti pas vystytoją ir pasakyti: „Čia bus komunikacijos, o įmonė įsipareigoja išsinuomoti ar nupirkti dalį butų.“
Tada verslas daug drąsiau skaičiuotų investicijas, nes regione didžiausia problema yra rinkos rizika – gali pastatyti būstą, tačiau klausimas, ar tikrai atsiras pirkėjų.
Regionuose dar turime ir paradoksą – žmogus už panašią sumą dažnai gali pasistatyti nuosavą namą. Todėl kyla klausimas, kodėl jam reikėtų kraustytis į daugiabutį.
Tai turi būti kompleksinis sprendimas ir be savivaldos lyderystės vien tik verslo iniciatyva čia sunkiai kažkas įvyks.
Vis dėlto objektyviai žiūrint, yra savivaldybių, kurios tikrai dirba su vystytojais, kviečia juos ir deda pastangas. Matome vieną kitą projektą Anykščiuose, Molėtuose – atsiranda nedidelių daugiabučių. Žinoma, ne tokių mastų kaip didmiesčiuose, tačiau po truputį procesas vyksta.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
