Psichologas Tomas Kelpša teigia, kad vaikų smurtui vieniems prieš kitus ar bendraamžių nužudymui paaiškinti vieno atsakymo nėra. Toks elgesys parodo, kad vaiko ar paauglio ištvermės taurė persipildė.
Dėl kokių priežasčių vaikai pradeda žiauriai elgtis vieni su kitais?
Aš manau, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. Manau, kad tie, kurie labiau smurtauja, daugiau smurtaujančių mato savo aplinkoje ir jiems tai atrodo normalus elgesys. Galbūt vyresni broliai taip elgiasi, seserys ar tėvai smurtauja, ar šeimoje smurtaujama. Tai vaikai tą mato ir jiems tai atrodo normalus elgesys, jie nesuvokia, kad tai netinkama, jei jiems niekas to nepasako.
Vėlgi, nežinome priešistorės, galbūt jie patys patyrė kokį nors smurtą. Gal prieš juos smurtavo ir jie nori pasijausti prieš kažką stipresni.
Tai labai daug įtakos turi aplinka?
Žinoma. Šeima, aplinka, žiūrint, su kokiais draugais jie draugauja. Paauglystėje, aišku, draugai labiau daro įtaką, svarbiau yra draugai, o iki paauglystės vaikai labiau į šeimą žiūri. Tai viskas čia nuo amžiaus labiau.
Prisiminkime Šiaulių atvejį, kai dvi merginos nužudė savo bendramokslę ir kūną supjaustė dalimis. Viena kaltinamoji minėjo, kad pati patyrė smurtą. Bet kaip nuo smurto galima prieiti iki nužudymo?
Jos galbūt neapskaičiavo savo jėgų. Jei paima įsiūtis, pyktis, tu gali neapskaičiuoti savo jėgų. Tau tuo metu taip atrodo, adrenalinas užplūsta, visai netikėtai žiūri, kad žmogus, prieš kurį tu kažką darai, neatlaiko – smurtauji, spardai galbūt. Yra taip, kad gali nepamatuoti.
Ar tokių būdų pasireiškia vaiko psichologinės traumos?
Smurtas visada yra psichologinė trauma, koks jis bebūtų, ar tai fizinis, ar psichologinis. Kartais psichologinis net būna ir blogesnis, nes jis ilgiau išlieka ir pasekmės yra ilgesnės. Su tokio smurto pasekmėmis psichologai labai ilgai dirba, nes atstatyti psichologinio smurto pasekmes yra labai sunku.
Kai yra fizinis smurtas, taip žaizdos sugyja, bet potyriai – tu viską atsimenim ir kas žino, kaip tavo smegenys veikia po to. Galbūt vieni sakys „aš niekada taip nedarysiu, nes man skaudėjo“, o kitas „aha, man kerštavo, taip darė ir aš taip darysiu“. Galbūt per smurtą aš galiu save išreikšti, išsilieti, apraminti savo emocijas.
Energijos pliūpsnius mes kažkur, kažkada turime išlieti – vyrai eina į sporto salę, bokso kriaušę daužo, kiti gal eina ir bėgioja. O kai energija neišliejama, jos susikaupia ir, ypač jei tu jauti smurtą ar matai, tai galvoji, jog tai yra galimybė.
Ar yra daugiau tokio elgesio priežasčių be aplinkos?
Aplinka, aišku, yra didžiausia, ko gero, nes jei mums pasąmonėje nuo mažų dienų nėra suformuluota, kad smurtauti yra blogai, tai mes to nesuprantame. Jei mums nuolatos teigia, kad tai nėra tinkamas elgesys, kad kitam skauda ir taip nedera, tada mes taip nesielgiame.
Jei ir draugai bus tokie, kurie niekada nesmurtauja, tai susidėsime savo mintis ir mes nesmurtausime. Aišku, turime ir vidinės energijos, kurią turime išlieti. Tik ne visi žinome tuos tinkamus būdus.
Ar yra amžius, kada pradeda matytis vaiko pykčio protrūkiai? Ar tai daugiau paauglių, o ne mažų vaikų problemą?
Ne, labai daug yra ir mažų vaikų. Darželyje ypatingai matosi, jei vaikas pradeda stumdytis. Tada tėvai, kurie yra adekvatūs, iškarto kreipiasi ir prašo pagalbos auklėtojų, gal kažkas vyksta grupėje. O jei auklėtojos pamato, kad vaikas negerai elgiasi, tada klausia tėvų, ar kažkas yra namuose, kodėl jis toks agresyvūs.
Kartais būna ir taip, kad šeimoje atsiranda jaunesnis vaikas, ir tada kyla pavydas, kad jam lieka mažiau dėmesio. Jis pradeda pavyduliauti ir reikalaudamas to dėmesio, nesuvokdamas trenkia, pavyzdžiui, nepasidalinant žaislais.
O vaikai savo tokį elgesį supranta?
Darželio amžiaus vaikai nesupranta, kas yra smurtas. Jie tiesiog taip reikalauja dėmesio ir nori būti matomi. Trenkdami jie gali nesuprasti, kad kitam skauda, bet ties tuo yra dirbama ir reikia paaiškinti, kad kitam skauda. Blogų vaikų nėra, yra tik negerai besielgiantys vaikai.
Tai yra naujų kartų problema ar jau seniai toks elgesys pastebimas tarp vaikų?
Taip buvo visais laikais. Tiek vyrai, tiek moterys už save kovojo, tik buvo kiti įrankiai. Jei pasiklausyti vyresnių pasakojimų, tai vyrai mušdavosi kaimuose ir jie mušdavosi pagaliais, tvoras išlaužydavo, o dabar yra peiliai, ginklai atsiranda.
Taip buvo visais laikais, tačiau dabar apie tai kalbama ir tai bandoma stabdyti.
Kiti smurtauja galbūt dėl to, kad patiria patyčias. Kartais būna, sako „koks geras vaikas, o pratrūko ir primušė, susimušė mokykloje. Niekada taip nebuvo“. Kodėl nebuvo? Tas vaikas galimai kentėjo patyčias, kurių niekas nematė ar nenorėjo pamatyti. Vaikai mokykloje tai mato, bet apie tai nekalba, o suaugę ne visada gali pamatyti.
O kaip vaikams ar paaugliams gali kilti noras žudyti?
Tai yra psichologinės traumos iš vaikystės. Manau, tai yra žiaurus elgesys iš tėvų ar globėjų. Galbūt juos mušė, o gal ir seksualiai išnaudojo. Ne visi apie tai kalba ir drįsta apie tai kalbėti. Pagal statistiką yra labai daug vaikų, kurie yra išnaudojami.
Suaugusiam žmogui yra sunku išgyventi seksualinę prievartą, o jei tai vaikas? Jis nelabai supranta, kas tai yra, o kai pradeda suprasti jam gali kilti pyktis, tačiau prieš smurtautoją jis negali priešintis, nes vyresnis arba tai buvo seniai, tada nutinka toks išsiliejimas.
Ar toks elgesys yra namų aplinkos, ar vaiką supančios aplinkos atspindys?
Visada būna aplinkos ir kažkiek genetikos. Jei tavo temperamentas toks, kur labiau save išsireiški per jėgą, tai tas gali duoti, ir jei aplinka pateikia, kad tai yra gerai – viskas susideda. Bet aplinka duoda labai daug. Gali pačiai gražiausiai merginai 100 kartų pasakyti, kad ji negraži, ir ji tuo patikės.
