1980 metų spalį gimusi A. Jagelavičiūtė yra baigusi Vilniaus dizaino kolegiją ir Vilniaus dailės akademiją, ji dirbo mados žurnalo „L'Officiel Lithuania“ vyr. redaktore, yra stiliaus platformos „StiliuSOS“ įkūrėja, viena labiausiai sekamų lietuvių socialiniuose tinkluose. Nuomonės formuotojas, artimas A. Jagelavičiūtės draugas Saugirdas Vaitulionis savo „Facebook“ paskyroje parašė, kad „šiandien mirė ir dalis manęs. Negaliu ir nesugebu suvokti. Tiesiog negaliu nustoti verkti“.
Pasak psichologo, į šią žinią reagavo ir didelė dalis visuomenės, nes mes randame tapatumą su įžymiais žmonėmis, o jų netekę jaučiamės prislėgti ir sutrikę.
Tai nutinka todėl, anot jo, kad įžymybėse mes atpažįstame save ar savo svajones. Vyras sako, kad susitapatinti tikrai nėra sunku. Jaunos moters, mamos ir stilistės mirtis sukrėtė ne vieną. Tačiau, kodėl taip nutinka, kad mes randame save kituose, jaučiamės prislėgti, šokiruoti ir netekę kone artimojo?
„Tapatinasi paprastai žmonės, įžvelgdami savo galbūt svajones tame mirusiame žmoguje, kokie patys norėjo būti. Pavyzdžiui, šiuo atveju, aš manau, tikrai dauguma moterų lengvai susitapatindavo, kad jos irgi norėtų panašų, tokį bohemišką gyvenimo būdą vesti, tokį savęs realizavimą, kad kiekvienas žmogus žino, ten daug gražių nuotraukų, toks prašmatnus gyvenimas. Tai, aš manau, kad susitapatinti yra nesunku.
Tokie žmonės, šiuolaikiniai socialinių tinklų influenceriai tai kaip naujo tipo „Barbės“. Ir mes toliau žaidžiam tomis lėlėmis, toliau sekam jų gyvenimus. Tai ir „Kenai“, ir „Barbės“, ir taip toliau. Ir, aišku, bet kokiam žmogui, kad jis ir suaugęs, bet viduje yra tas vaikas ir jam gaila, jeigu ta lėlė sulūžta ar miršta, kaip jau suaugusių pasaulyje vyksta.
Ir, manau, kad tie visi dalykai, natūraliai skaudina kažkiek, paliečia kiekvieną, susimąstom apie savo mirtį tada, apie savo svajonių žlugimą, kad galbūt ne tiek ir daug čia gyvenimo to liko, kas ten žino, kiek čia man liko, o dar visko tiek noriu padaryti“, – aiškina E. Šildauskas.
Psichologas sako, kad tokios greitos, netikėtos ir staigios jaunų žmonių mirtys pribloškia. Anot jo, A. Jagelavičiūtė mirtis tarsi neteisinga filmo pabaiga.
„Paprastai tas šokiravimas yra iš netikėtumo. Tai šiuo atveju būtent todėl, kad tai yra dar pakankamai jaunas žmogus ir neatrodė, kad turi rimtų sveikatos problemų. Ir būtent tas staigumas ir sukelia efektą, kad mus pribloškia.
Tikrai, mes tikėtumėmės mirties, jei žmogus aštuoniasdešimt plius ir taip toliau, tuomet viskas natūralu. Bet kada pakankamai jauna moteris miršta, netikėtai, greitai, keista mirtimi tokia, ne motociklu užsimušė su meilužiu ten, ar neperdozavo, nepasmaugė pavydus meilužis, o tiesiog tai peršalo. Kažkaip atrodo nei šis, nei tas. Kaip neteisinga filmo pabaiga, tarsi ne pagal scenarijų, tas neatitikimas šablonui ir pribloškia“,– sako psichologas.
Vyras sako, kad svetimos mirtys, kurios yra matomos per ekranus, mus paliečia per asmeninę prizmę, neretas susimąsto, „o kaip aš? kiek liko man?“. Psichologas sako, kad veikiausia žmonės liūdi dėl savęs.
„Kiekvieną kartą, kai mes matome šalia ar ne šalia, per ekraną, kito mirtį, tai labiausiai vis dėlto mus paliečia, nes susimąstom apie savo mirtį. Taip čia jau klasikinė įžvalga. Ir nieks nenori mirti dažniausiai, jeigu sveikas, adekvatus žmogus, jis nori gyventi, džiaugtis, ypač jei jis dar yra jaunas.
Tai tarsi, kaip turėti kišenėje milijoną ir sakyti „na va, mes dabar konfiskuosim, tu nebegali jo išleisti“, tikrai būtų apmaudu. Tai tas milijonas yra mūsų laikas, ypač jauno žmogaus, santykinai“,– komentavo E. Šidlauskas.
Psichologas pataria, kaip reikėtų tinkamai reaguoti į įžymių žmonių mirtis
Pasak psichologo, mes galime ir turime išliūdėti, o liūdesio nereiktų bijoti ar vengti. Tam yra ceremonijos, kaip šiuo atveju laidotuvės, atsisveikinimas gali padėti. Jis taip pat priduria, kad technologijų pasekmės gali lemti obsesiją, kuomet žmogus puola į nesibaigiantį srautą ir jame užstringa, taip kaupdamas informaciją ir neleisdamas sau išsiliūdėti ar paleisti kito žmogaus.
„Yra normalu liūdėti. Čia žmogiška gi – liūdėti, kai miršta kažkoks artimas, arba tiesiog mums brangus ar svarbus žmogus, tai gali būti įvairūs visuomenės lyderiai. Viskas yra normalu, tikrai atiduoti tą pareigą, „duoklę“ tą vadinamą paskutinę, tam būna laidotuvės. Tam visos ceremonijos ir yra, kad žmonės galėtų išreikšti visus jausmus ir palydėti, atsisveikinti, paleisti, išreikšti tai, ko galbūt nespėjo pasakyti, parašyti meilės laiškų.
Čia ir yra ta vieta, kada galima tą padaryti ir tarsi uždaryti. Ta obsesija irgi galima, bet čia yra pigių technologijų pasekmė, tai yra, kad žmogus pasineria į technologinį pasaulį, virtualų ir emocinį, ir negali ištrūkti, kaip savotiškas kalėjimas gaunasi ir nesvarbu, apie ką naujienos“,– pasakojo psichologas E. Šidlauskas.
