Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Sveikatos DNR“ ciklui „Paimk gyvenimą į savo rankas“ apie persivalgymo sutrikimo reiškinį pasakojo Valgymo sutrikimų linijos psichologė Veronika Mudėnaitė-Savickienė VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichologė-psichoterapeutė Rūta Telksnienė.
Persivalgymas – kokiais atvejais tai pavirsta sutrikimu?
Pradėkime nuo pat pradžių. Pirmiausia, yra svarbu atskirti įprastą, normalų persivalgymą nuo sutrikimo.
Pokalbio metu R. Telksnienė pažymėjo, kad kartais persivalgyti yra visiškai normalu, mat mūsų kultūroje apstu švenčių, per kurias maistui yra skiriamas didelis dėmesys, o ant stalo apstu įvairaus maisto.
Tokiais atvejais normalu, kad yra suvalgoma daugiau ir įvairesnio maisto, o tai – nėra sutrikimas.
„Svarbu, kad toks elgesys nebūtų reguliariai pasikartojantis ir nebūtų prarandama valgymo kontrolė. Kai persivalgymai kartojasi reguliariai – pavyzdžiui, kelis kartus per savaitę – ir žmogus jaučia, kad praranda kontrolę, tai gali būti rimtos problemos požymis.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jeigu žmogus valgo tarsi negalėdamas sustoti, nesuvokdamas, kiek suvalgo, arba persivalgymas pradeda daryti įtaką jo gyvenimui.
Gali pradėti didėti svoris, žmogus gali daug laiko ir pinigų išleisti maistui, valgyti kelias valandas, o pats valgymas tampa nebe fiziologinio poreikio patenkinimu“, – apie sutrikimą pasakojo R. Telksnienė.
O štai V. Mudėnaitė-Savickienė taip pat minėjo kontrolės praradimą, tačiau taip pat išryškino jausmus, kuriuos persivalgantysis patiria.
„Praradęs kontrolę jaučia gėdą ir kaltę, o vėliau stengiasi susiimti ir vėl riboti maistą, laikytis dietos, tačiau nėra to kompensacinio elgesio, kuris būdingas bulimijai – persisportavimas ar maisto šalinimas“, – dalijosi ji.
Priežastys, dėl kurių susiduriama su valgymo sutrikimu
Laidoje V. Mudėnaitė Savickienė taip pat dalijosi priežastimis, dėl kurių yra persivalgoma. Pokalbio metu ji minėjo, kad svarbų vaidmenį šioje vietoje užima genetika, t. y. tai, ko patys pasirinkti negalime.
„Nemaža dalimi žaidžia genetika, ypač nervinės anoreksijos atveju, bet taip pat ir nervinės bulimijos atveju. Tai jeigu tu turi polinkį sirgti valgymo sutrikimais, tau gali užtekti vienos dietos, kad išsiprovokuotų valgymo sutrikimas“, – tąkart laidoje pasakojo pašnekovė.
Tuo tarpu R. Telksnienė pokalbio metu taip pat minėjo genetiką, tačiau didesnį dėmesį skyrė žmogaus auklėjimui ir aplinkai, kuri jį supa.
Anot pašnekovės, polinkis persivalgyti ar tam tikri medžiagų apykaitos ypatumai gali turėti biologinį pagrindą, tačiau kartu žmogus gali būti išmokęs tam tikro santykio su maistu šeimoje.
„Šeimos aplinka tikrai gali turėti įtakos. Pavyzdžiui, vienose šeimose nėra aiškios valgymo tvarkos – valgoma kada norima, prie televizoriaus, užkandžiaujama visą dieną. Kitose šeimose tėvai gali labai kontroliuoti valgymą: liepti vaikui viską suvalgyti, neleidžiant atsistoti nuo stalo, arba nuolat komentuoti jo svorį.
Ypač svarbu, ką vaikas mato tėvų elgesyje. Jeigu mama visą gyvenimą laikosi dietų, yra nepatenkinta savo kūnu ir nuolat kalba apie būtinybę mesti svorį, dukra gali nuo mažens išmokti, kad normalus gyvenimas yra nuolatinis svorio kontroliavimas.
Šie dalykai tikrai gali turėti įtakos. Kalbantis su konkrečiu žmogumi dažnai galima pamatyti, kaip tam tikri šeimos įpročiai ar nuostatos prisidėjo prie jo santykio su maistu“, – pasakojo ji.
Vis tik taip pat psichologė-psichoterapeutė pažymėjo, kad valgymo sutrikimai – tai ne tik genetika ar auklėjimas, o taip pat sudėtingų biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių kompleksas.
Persivalgymo sutrikimą išduodantys požymiai
Reikšminga ne tik susipažinti su persivalgymo sutrikimu, tačiau taip pat paanalizuoti, kokiais požymiais jis pasireiškia. Pasak V. Mudėnaitės-Savickienės tais atvejais, kai žmogus visas savo bėdas, malonias ir nemalonias emocijas malšina maistu – galima įtarti sutrikimą.
„Persivalgymų atveju, kadangi šie žmonės jaučia gėdą, jie dažnai slepia maisto pakuotes. Artimieji gali pastebėti dingstančias maisto pakuotes, kurios yra kažkur paslėptos, tarkime, įdėtos į stalčių, po lova.
Kartais susiduriantys su sutrikimu šias pakuotes išneša, išmeta, kad namiškiai nepastebėtų“, – pavyzdžiais dalijosi pašnekovė.
Vis tik V. Mudėnaitė Savickienė pabrėžė, kad tiems, kurie neturi patirties su valgymo sutrikimais, šie signalai gali būti pernelyg menki, kad būtų pastebėti.
Apie slaptą valgymą, kaip apie persivalgymo simptomą, prabilo ir R. Telksnienė. Anot jos, neretai įprastas mūsų persivalgymas, proginis vyksta per šventes, viešai, bendraujant su kitais žmonėmis.
Tačiau, jeigu žmogus pradeda slėpti savo valgymą, tai gali tapti pirmuoju signalu, kad asmens santykis su maistu nebėra normalus.
„Taip pat galima pastebėti pasikeitusius įpročius: žmogus nuolat sukasi aplink šaldytuvą, dažnai grįžta prie maisto, pradeda keltis naktį valgyti.
Gali keistis ir jo psichologinė būsena – žmogus gali atrodyti labiau susirūpinęs, liūdnesnis, dirglesnis. Kadangi valgymo sutrikimai yra psichologinė problema, dažnai keičiasi ne tik valgymas, bet ir žmogaus emocinė savijauta“, – apie problemą kalbėjo ji.
Pirmasis pokalbis su artimuoju apie valgymo sutrikimą
Abi specialistės teigė, kad valgymo sutrikimai dažniausiai smogia paaugliams, jaunoms moterims. Šie žmonės dažnai gyvena šeimose, tad pasiteiravome jų, kaip pradėti pirmąjį pokalbį matant, kad galimai artimasis susiduria su sutrikimu.
V. Mudėnaitė-Savickienė laidoje nurodė, kad šis pokalbis itin svarbus siekiant atsargiai ir jautriai prieiti prie temos:
„Pirmiausia, aišku, reikia išreikšti rūpestį atspindint savo jausmus: „Aš pastebėjau, kad tu nebevalgai su mumis kartu prie stalo, man neramu, papasakok daugiau, kas atsitiko“. Taip mes išreiškiame savo jausmą, susirūpinimą, bet ir stengiamės nemoralizuoti tam žmogui.
Arba: „Aš pastebėjau, kad dingsta daug maisto iš šaldytuvo, randu daug pakuočių tavo kambaryje. Norėčiau pasikalbėti, gal kas tave slegia, gal kas nutiko“. Tik vėliau, užmezgus ryšį galima pasiūlyti pagalbą – gal galiu padėti, surasti specialistą, nuvykti kartu pas specialistą.
Tie žmonės patys savaime jaučia didelę gėdą ir kaltę, tad jeigu mes moralizuosime, tai ne tik juos atbaidysime, ne tik sugadinsime tarpusavio ryšį, bet ir nepastūmėsime to žmogaus ieškoti specialistų pagalbos.“
R. Telksnienė taip pat pabrėžė, kad pirmasis pokalbis yra labai svarbi kelionės gijimo link dalis. Anot jos, jeigu imsime kaltinti, gėdinti žmogų, tuomet jis ims dar labiau slėptis, vengs kalbėtis ir stengsis, kad toks jo elgesys neiškiltų aikštėn.
Dėl to ji ragino vengti tokių pasakymų, kaip „kiek tu čia valgai“, „valgyk mažiau“, „pradėk sportuoti“ ar komentarų apie tai, kaip žmogus atrodo.
„Geriau kalbėti ne tiek apie patį valgymą, kiek apie žmogaus savijautą. Galima pasakyti: „Matau, kad pastaruoju metu atrodai labiau susirūpinęs ar liūdnesnis. Kaip tu jautiesi? Ar yra kokių nors sunkumų? Gal nori pasikalbėti?“
Jeigu žmogaus elgesys pasikeitė, tikėtina, kad tai yra susiję su pasikeitusia jo savijauta, todėl svarbu pirmiausia bandyti suprasti, kas vyksta su žmogumi, o ne kritikuoti jo valgymą“, – paaiškino ji.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
