„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ dalyvavo ir apie tai kalbėjo maistininkų profsąjungos pirmininkas Raimondas Tamošauskas, Seimo narė Jurgita Sejonienė, Mykolo Romerio universiteto politologas Vytautas Dumbliauskas, dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas Tadas Ignatavičius ir Vilniaus universiteto Santaros klinikų direktorius medicinai Valdas Pečeliūnas.
R. Tamošauskas laidoje stojo į darbuotojų pusę ir tikino, kad jie patys už testus mokėti neturėtų.
„Mes visada sakėme, kad darbuotojas neturėtų pats mokėti už tuos privalomus skiepus. Jeigu Vyriausybė priėmė sprendimą, kad tai yra kritinė situacija šalyje ir dėl to mums reikia kontroliuoti šiuos susirgimus tokiais būdais, tai ji turėtų prisiimti atsakomybę ir naštą už tai, o ne permesti kitiems dalyviams.
Su darbdaviais mes šnekame. Klausėme, ką darysime, jei darbuotojams reikės patiems mokėti. Įmonės sakė, kad dar nežino, bet greičiausiai pačios dengtų visas darbuotojų išlaidas. Dabar yra paradoksas. Jei kalbėsime apie gamybą, mes dirbome visą pandemiją ir išmokome gyventi pandeminėmis sąlygomis. Net ir tada, kai nereikėdavo testuotis, darbdaviai reguliariai darydavo darbuotojų testavimą. <...> Ir tai buvo daroma darbdavio lėšomis“, – sako jis.
Mykolo Romerio universiteto politologas taip pat tikino suprantantis žmonių baimę skiepytis, tačiau tuo pačiu kritikavo ir prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris nusprendė vetuoti įstatymą, kuriuo buvo siūloma nepasiskiepijusiems testuotis mokamai.
„Mes esame protingos būtybės. Aišku, kvailybės netrūksta, bet proto irgi. <...> Tie, kurie nesiskiepija, jie nėra kvailiai, o žmonės, kurie tikrai nuoširdžiai kažko bijo. Aš juos pilnai suprantu. Bet kas belieka? Klausant apie tuos testus kirba mintis, kad testai nepadeda išvengti ligos. Sutelkimas dėmesio į tuos testus, mano galva, yra per didelis.
Turime problemą, kuri nevienareikšmiškai vertinama. Prezidento veto, mano galva, buvo reveransas „antivakseriams“. Jis, matyt, bijojo supykdyti „antivakserius“, o jie yra labai energingi ir veiklūs, triukšmingi. Turint galvoje, kad prezidentas labai rūpinasi savo reitingais, tai aš nė kiek nenustebau išgirdęs apie veto. Jis turėjo mąstyti atsakingai ir pritarti šitam įstatymui, pasirašyti jį.
Kažin kas darosi Latvijoje. Mes norime sulaukti situacijos, kada ligoninėse nebus vietų? Ir kai turės rinktis, ką guldyti į ligoninę, o ką paleisti namo ir leisti numirti? Čia visai nejuokinga. Man keista, kad žmonės labiau bijo skiepų, o ne mirties“, – komentavo V. Dumbliauskas.
Jam antrino Seimo narė J. Sejonienė, tačiau ji atkreipė dėmesį ir į dar vieną aspektą. Anot jos, problema yra ta, kad Lietuva neturi mechanizmo, kuriuo būtų galima vienaip ar kitaip kompensuoti dėl vaistų ar vakcinų patirtą žalą:
„Aš nesuprantu žmonių mąstymo šiuo metu ir tai apmaudu. Turime 60 proc. tų, kurie sąmoningai, tikslingai, suprasdami, kad tai yra geriausia priemonė ir suprasdami jos naudą ne tik sau, bet ir aplinkiniams, pasiskiepijo. Niekaip nesuprantu likusios tos dalies. Ypač tos dalies, kuri – didžiausios rizikos grupėje. Labai apmaudu, labai daug girdime, kad jaunesni giminaičiai atkalbinėja skiepytis ir netgi draudžia. Net atiminėja dokumentus. Manau, kad turėtų būti griežčiau.
<...> Aš suprantu, kad gydytojai kartais gali pasiduoti manipuliacijoms. Pacientai ir reikalauja, ir spaudžia dėl to atleidimo nuo skiepo. Taip, yra problema, kad vakcinų ar vaistų žalos atveju mes neturime atlyginimo mechanizmo. Nekalbėčiau tik apie COVID-19 vakcinas. Manau, kad tai suteiktų saugumo daliai pacientų, jei ta žala būtų atlyginama.“
V. Pečeliūnas dar kartą pasidalijo mintimis apie dabartinę situaciją, kuri – ne pati geriausia. Ligoninių reanimacijos pildosi koronaviruso pacientais, o dėl šios priežasties trūksta medicininio personalo, todėl stringa ir kai kurios planinės paslaugos.
„Planinės paslaugos, kurių atidėjimas turi minimalias pasekmes sveikatai, jų tiekimas, deja, nėra sklandus. Daugiausia dėl to, kad anesteziologai yra nukreipti dirbti į reanimacijas ir trūksta pajėgų operacinėse. Reanimacijos yra apkrautos. Ten reikia labai daug žmogiškų resursų. Nemaža dalimi tos pajėgos yra nukreiptos į tuos padalinius, kur yra gydomi COVID-19 pacientai. Chirurgiją tai riboja. Kai ribojamos paslaugos, tai stengiamės, kad nenukentėtų tie pacientai, kuriems paslaugos neatlikimas galėtų lemti skaudžias pasekmes ateity.“
Jis taip pat papasakojo ir apie pačias reanimacijas, pasidalijo, kiek procentaliai į reanimaciją patekusių žmonių iš jų išvežami gyvi:
„Yra daug faktorių, kurie daro įtaką buvimui reanimacijoje. Tų pacientų, kurie sveiksta, jų buvimas gali užtrukti 2 savaites. Jeigu tenka prijungti dirbtinį plautį, tai reanimacijoje užsibūna ir daugiau nei mėnesį. Vidurkis yra 8,5 dienų, įskaitant visus atvejus. Koks jų procentas išeina? Priklauso nuo to, kokie metodai buvo taikyti.
Jei pandemijos pradžioje buvo rekomenduojama kuo greičiau mechaniškai pradėti ventiliuoti, tai yra tokia drąstiška procedūra, kuria stengiamasi palaikyti reikiamą deguonies kiekį, kuomet plaučiai jau sunkiai veikia, tai vėliau paaiškėjo, kad tas ankstyvas ventiliavimas pablogina situaciją ir stengiamės žmones iki paskutinės minutės ventiliuoti ne invaziniais būdais. Tai priklauso nuo pačios reanimacijos taktikos.
Tų labai sunkių pacientų, kurių nebegalima išgelbėti be mechaninės ventiliacijos, tai jų išgyvenamumas yra labai prastas. Šansas iš tos būklės išeiti yra, įvardinkime, 20 proc.“
Visą „Žinių radijo“ laidą ir diskusiją galite klausyti čia:
