Įžvalgomis ekspertas pasidalino ketvirtadienį feisbuke:
„Dvi versijos ir dėl galimų Putino motyvų: asmeninis kerštas ir baimė, kad Prigožinas įgyvendins perversmą Rusijoje.
Abi jos patvirtina tai, ką rašiau anksčiau: Prigožino žygis iš Donbaso per Rostovą į Maskvą nebuvo inscenizacija, kuri galėjo būti sutarta tarp Putino ir Prigožino, o grėsmingas veiksmas prieš režimą, tarsi moderni versija Frankenšteino istorijos, kai monstras išeina iš savo kūrėjo kontrolės ir sukyla prieš jį.
Ir toliau laikausi nuomonės, kad Prigožiną pastūmėjo sukilti prieš Putiną milžiniški Afrikos turtai, kuriuos jis ėmė kontroliuoti per Wagner veiklą šiame žemyne, kai Kremlius panorėjo tų turtų kontrolę iš Prigožino atimti. Lieku prie versijos, kad Prigožiną tada prie Maskvos sustabdė suvokimas, jog ne iki galo maištui pasiruošta, o taip pat, matyt, galimos Putino nuolaidos Prigožinui dėl galimybės valdyti Afrikos turtus, pasitraukus į Baltarusiją.
Prigožino lėktuvas ir dabar skrido iš Afrikos į Rusiją. Šis lėktuvas su visais jo keleiviais buvo sunaikintas po neseniai įvykusio Rusijos - Afrikos viršūnių susitikimo ir po to, kai įvyko Kremliuje dar anksčiau Putino susitikimas su Wagner viršūnėle, o Prigožinas įregistravo Baltarusijoje struktūrą, panašią į Wagner, kuri iki tol buvo įregistruota ir veikė Rusijoje.
Visų šių įvykių pasekmėje Putinas įsitikino, kad Prigožinas ir jo vadovaujama Wagner karinė grupė įgavo milžinišką įtaką Afrikos turtų kontrolei, o per juos galima valdyti ir didelius geopolitinius procesus, ką rodo ir įvykiai Nigeryje. Bet Putinas ir jo aplinka šių procesų nevaldo.
Galimai Putinas gavo taip pat informaciją ( teisingą ar tik jam taip pateiktą), kad pats Prigožinas neatsisakė, vis dėlto, minties įvykdyti perversmą Rusijoje ir, kad klausimas jau dabar ne tik Afrikoje. Todėl Putinas smogė. Klausimas dabar tik, ar Kremliaus šeimininkas sustabdė procesus Rusijos viduje, ar, kaip tik juos dar paskatino. Ar tankai Rostovo prie Dono gatvėse yra tik istorija, ar dabar gali būti, kad pamatysime tankus gatvėse jau ir Maskvoje be kituose Rusijos miestuose“, – rašė A. Medalinskas.
Pernai vasario 24-ąją Ukrainoje prasidėjusio Rusijos puolimo metu J. Prigožinas išėjo iš šešėlio.
Jis vadovavo kelių Ukrainos miestų, įskaitant Bachmutą, užėmimui – ir griežtai kritikavo Rusijos karinę vadovybę.
J. Prigožinas Gynybos ministeriją ištisus mėnesius kaltino bandymu „pavogti“ jo privačios karinės bendrovės pergales, skundėsi, kad jo kovotojai negauna šaudmenų.
Birželio 23 ir 24 dienomis įtampa peraugo į trumpalaikį sukilimą.
Tūkstančiai samdinių, paėmę ginklus, iš pietų Rusijos pajudėjo Maskvos link, siekdami nuversti šalies karinius vadovus.
Sukilimas baigėsi Baltarusijos autoritarinio prezidento Aliaksandro Lukašenkos tarpininkaujamu susitarimu, pagal kurį J. Prigožinas su dalimi savo kovotojų turėjo persikelti į šią Rusijos sąjungininkę.
Kai kurie kovotojai išvyko į Baltarusiją. Minskas tvirtina, kad „Wagner“ nariai apmoko baltarusių karius.
Tačiau J. Prigožino likimas liko neaiškus: atrodė, kad jis naudojasi tam tikra laisve ir dalyvavo susitikime Kremliuje, kuriame atsisakė perduoti kam nors vadovavimą jo samdinių grupei.
Vis dėlto jis dažniausiai likdavo nuošalyje nuo visuomenės akių.
Jo „Telegram“ kanalas, kuriuo jis paprastai bendraudavo, neaktyvus nuo birželio pabaigos.
Vis dėlto su „Wagner“ siejami „Telegram“ kanalai perduodavo jam priskiriamas retas žinutes.
Pirmadienį buvo išplatintas vaizdo įrašas, kuriame jis, matyt, buvo Afrikoje; ją jis pažadėjo padaryti, jo žodžiais, laisvesnę.
Be to, „Wagner“ bendradarbiauja su kelių Afrikos valstybių, įskaitant Malį ir Centrinės Afrikos Respubliką, karinėmis vadovybėmis.
