REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Daugumai trečio ir ketvirto kurso studentų  kyla klausimas: ką reikės daryti po studijų? Šis klausimas kamuoja ir mane. Trys studijų metai prabėgo labai  greitai. Iš tiesų, neprisimenu, kada laikas būtų taip greitai bėgęs... Nebent vasaromis, kuomet jos norisi ilgesnės ir ilgesnės.

REKLAMA
REKLAMA

Taigi liko metai, o tuomet... O tuomet kas? Atsakymo dar neturiu.  Prieš pradėdama studijuoti, maniau, jog žmogus, baigęs universitetą, yra jau visiškai subrendęs kaip asmenybė, išsilavinęs ir turintis užtektinai žinių dirbti savo srityje. Tačiau šiandien taip nebegalvoju, nes šiuo metu aš nesijaučiu nei subrendusi, nei turinti užtektinai žinių dirbti tai, ką studijuoju. Ir tai, iš tiesų, labai neramina.

REKLAMA

Aš niekuomet nežinodavau, kodėl žmonės išvažiuoja iš savo šalies. Ar tikrai ten –  rojus, princai ir princesės, skaistesnė saulė ir žydresnis dangus? Nemanau. Vis dėlto išvažiuoti stimulas yra. Ir žinoma, šis stimulas vadinasi pinigai. PINIGAI.

Nenoriu būti palaikyta materialiste, bet tai nėra materializmas, kuomet tu esi priverstas galvoti, už kokius pinigus reikia pavalgyti ar nusipirkti būtiniausių prekių. Taigi net ir po studijų reikės valgyti ir praustis, bet klausimas iš ko? O jei nerasiu darbo, kas tuomet? Tėvai. Ne, nebenoriu būti priklausoma nuo kitų finansiškai. Noriu turėti savo biudžetą, savo namus, savo poreikius ir norus, kuriuos galiu patenkinti ir išpildyti.

REKLAMA
REKLAMA

Ir vis dėlto šis norų išsipildymas siejasi su užsieniu. Deja, bet tokia yra realybė. Aš žinau, jog po studijų išvažiuosiu dirbti į užsienį, nors ir netikiu nei princais, nei princesėmis, gyvenančiais už jūrų marių. Tačiau tikiu didesniu atlyginimu.

Aš taip pat žinau, kad išvažiuosiu užsibrėžtam laiko tarpui ir ne ilgiau. Na, galbūt per drąsu sakyti „ir ne ilgiau“, bet aš tuo tikiu. Trys ar keturi metai yra mano pažadas sau, o vėliau grįžti ir gyventi čia, kur mavo šeima, draugai, išmindžiotos gatvės ir nuostabi sava kalba.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šie trys metai yra tik tam, kad galėčiau suteikti sau bent minimalų pagrindą, nuo kurio galėčiau atsispirti, nes čia, Lietuvoje, susikurti šį pagrindą po studijų būtų itin sunku.

Ir iš tiesų, mane visuomet kažkas „rišo“ su Lietuva. Tikrai neįvardinčiau to patriotizmu, tačiau kažkoks jausmas, kuris tave lydi kelionėse, pasitinka grįžus namo.

Aš niekada nesvajojau gyventi svetur, nes visuomet sakiau, jog Lietuva yra mano kraštas, kuriame aš matau savo ateitį. Net negalėčiau pasakyti, iš kur tas jausmas gimsta – iš tėvų, draugų ar pačios savęs?

REKLAMA

Tėvai man niekada nedarė spaudimo likti Lietuvoje. Anaiptol – siūlė važiuoti studijuoti į užsienį. Draugai taip pat ne tie, kurie garbina ir myli savo tėvynę, greičiau atvirkščiai – dauguma išvykę ar ruošiasi išvykti.

Tikriausiai šis jausmas kyla iš to, jog čia yra mano tėvai, seneliai, draugai, man artimos ir kupinos prisiminimų vietos, žmonės, kuriuos sieja santykiai su manimi ir su visais kitais, nes mes kalbame ta pačia kalba ir vieni kitus suprantame, laikomės pagrindinių tradicijų ir papročių. O visa tai, žinoma, telpa į vieną žodį – tėvynė.

Taigi nors ir ruošiuosi išvykti, bet taip pat ruošiuosi sėkmingai grįžti. Ir tikrai ne atostogoms, o nuolatiniam gyvenimui, nes čia aš jaučiuosi gerai. Čia mano pasaulis ir mano namai.

Agnė Gailiūnaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų