Istorija prasideda apie 35000 metų prieš mūsų erą, prieš paskutinįjį ledynmetį, kuomet pradeda nykti Neandartaliečių gentys, o jų vietą užima Homo Sapiens sapiens – dabartinio žmogaus rūšis. Įvykus žemės drebėjimui, maža, vos 5-erių metų mergaitė vardu Aila atskiriama nuo savo genties žmonių. Ją, sužeistą urvinio liūto, priglaudžia pro šalį keliavusi Urvinio lokio gentis. Nors jie išgelbėjo mergaitės gyvybę, tačiau patys dar to nežinodami, pasmerkė savo rūšies likimą. Mergaitė buvo kitokia – gelsvų plaukų, mėlynų akių, atsikišusiu smakru, aukšta kakta ir maža nosimi.
Visi šie bruožai Urvinio lokio genčiai buvo atgrasūs. Vien dėl mergaitės išskirtinumo, jos nebuvo lemta priimti, tačiau genties gydytojos ir šamano pagalba, Aila mokėsi pritapti prie naujos aplinkos, kalbos, papročių ir naujų žmonių. Mergaitė išmoko daug dalykų, nuo tenykštės medicinos iki medžioklės ypatumų taip užsitarnaudama gentainių pagarbą. Aila buvo laikoma dievų siųsta būtybe, kuri neša sėkmę, tačiau jai sunkiai sekėsi paklusti genties įstatymams ir tai vis piktino valdžios siekiantį genties vado sūnų Braudą.
Autorė meistriškai kuria siužetą, nepraleisdama nė menkiausios detalės. Kruopščiai kuria tiek aplinkos vaizdus, tiek žmonių tarpusavio santykius, gyvenimo taisykles, papročius, kalbą, net tikėjimą, tarsi pati būtų įsikūnijusi į pirmykščio žmogaus sąmonę. Siužeto vingiai netikėti, rašytoja puikiai moka prikaustyti ir išlaikyti skaitytojo dėmesį, rodosi, nė vienas nutikimas nėra aprašytas be reikalo, o kaip tik formuoja vieną bendrą visumą ir veda ją prie kulminacijos. Neišpildytų kūrinio veikėjų taip pat būtų sunku atrasti, visi jie turi pakankamai aiškią poziciją siužete. Jų paveikslai galbūt ir nėra itin išsamūs, tačiau pakankamai įtikinami ir ryškėja pasakojimo eigoje, kartu su šių personažų veiksmais, bylojančiais jų charakterį. Daugiausia dėmesio knygoje yra skirta žmonių tarpusavio santykiams, kaip jie vienas kitą mato, suvokia, vertina. Ryškiai pabrėžta patriarchalinė kultūra, kur moters vaidmuo yra tik kaip namų sergėtojos, gimdytojos ir pagalbininkės. Labai išplėtotas genties amatas, atsispindi tam tikra pirmykštė hierarchija, kiekvienas narys turi savo vietą, tačiau nei vienas nėra saugus dėl savo likimo. Įvairūs gamtos reiškiniai ir žmogaus gyvenimo stadijos, kaip kad gimimas, santykių užmezgimas, gimdymas, mirtis, įtikinamai paaiškinami remiantis religine plotme.
Akylesniam skaitytojui užkliūtų ir keletas smulkmenų, neleidžiančių iki galo susigyventi su knyga. Tai ryškios pasakotojo pozicijos nebuvimas. Atrodytų, pasakotojas yra visų įvykių tiesioginis liudytojas, stebėtojas, pasakojantis istoriją nenuklysdamas nuo to meto realijų, tačiau kartkartėmis kalboje pasirodo šiuolaikinės kalbos terminologijos, kuri stilistiškai neatitinka numatytos kompozicijos, o tokie kalbos inkliuzai trukdo įsijausti į pasakojimą. Kai kuriose vietose galima suabejoti pasakojimo įtikinamumu, nenorom pradedi mąstyti, ar tuo metu tikrai gamta buvo tokia panaši į dabartinę: augo tokie patys augalai, net gyvūnija, apart mamutų egzistavimo, buvo tokia pati. Galima aptikti ir keletą autorės prieštaravimų pačiai sau, kuomet pradžioje pabrėžti teiginiai, vėliau paneigiami ir nemotyvuojami. Bene labiausiai nustebino ir pribloškė tai, jog iš pažiūros, gan rimtų siekių bandyti pavaizduoti realų Neandartaliečio gyvenimą turinti rašytoja, įterpia visiškai fantastinį elementą – pagrindinės veikėjos pasmerkimą myriop ir jos prisikėlimą. Galime tik pasvarstyti, ar šis siužeto elementas iš tiesų buvo reikalingas, siekiant inscenizuoti mūsų priešistorės laikus, ar toks įvykių posūkis nepaverčia „Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis“ tik dar vienu fantastiniu romanu, o gal kaip tik suteikia knygai ryškesnį atspalvį?
Nors „Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis“ nėra iš ploniausių knygų, tačiau neverta išsigąsti jos apimties ir ją iš karto nuteisti. Knyga nuo pat pirmų sakinių įtraukia ir kuo toliau, tuo sunkiau darosi ją paleisti iš rankų. Tai, kaip J.M. Auel kuria siužetą, aprašo vaizdus ir sugeba mąstyti pirmykščio žmogaus mintimis, galime laikyti neabejotina Dievo dovana, retas rašytojas tiek atsiduoda savo kūriniui, o būtent ši auka ir alsuoja visame romane, tai yra paslaptis, kuri vienija rašytoją su skaitytoju, rekomenduoju šią knygą paimti į rankas vien tam, kad galėtumėt pajusti šį ryšį.
Jean Marie Auel knygos „Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis“ recenziją parašė skaitytoja Rūta Vaitkevičiūtė.
Jean Marie Auel „Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis“ (nuotr. leidėjų)
