Arūnas Pakulevičius, Šiaulių vaikų lėlių teatro „Avilys“ įkūrėjas, vadovas ir aktorius, trims mėnesiams išvyksta dirbti į Islandijos žuvies fabriką.
Kad sugrąžintų bankui asmeninę paskolą, paimtą spektakliui statyti, užsidirbtų naujiems spektakliams ir išsaugotų vaikų teatrą. Šis vaikų teatras atsidūrė ant žlugimo ribos šiemet, kai 2007-ieji Lietuvoje paskelbti Vaikų kultūros metais.
Prieš keletą metų į Norvegiją karvių melžti vyko Virgilija Staševičiūtė, Šiaulių jaunimo dramos studijos „Helios“ vadovė.
Atlyginimas — 300 litų
„Ot velnias, šildo“, — Arūnas Pakulevičius paliečia radiatorius nuomojamose patalpose vaikų darželyje Šiauliuose. Už 136 kvadratinius metrų patalpas šaltais mėnesiais teatras mokėdavo iki 1000 litų, o tai surydavo veik visas vaikų teatro pajamas.
Teatro vadovas dėsto varganą teatro buhalteriją: balandį suvaidinta 17 spektaklių, uždirbta 3000 litų, iš kurių po 300 išsimokėjo algoms trise, dar 300 — „Sodrai“, 1500 litų — už dviejų mėnesių šildymą, ir praktiškai nieko nebelieka. “Net ir valdžia nebemano, kad už 300 litų šiais laikais galima pragyventi“.
Savivaldybė negalinti apmokėti šildymo išlaidų, nes nėra teatro steigėja. Nors teatras to siekia ir prašo jau dvejus metus. Savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Patricija Bielskienė, anot Arūno, tiesiai šviesiai pareiškusi, kad apie teatro steigimą negali būti nė kalbos. Pasiteirauti Kultūros skyriaus vedėjos nuomonės nepavyko — ji išvykusi į seminarą Švedijoje.
Išgyventi nepavyko
Profesionalūs vaikų teatro aktoriai Arūnas Pakulevičius ir Rita Kiškūnaitė į Šiaulius iš Panevėžio atvažiavo 2005-aisiais ir čia įkūrė vienintelį lėlių teatrą, tikėdamiesi sėkmės. Arūnas mano, kad vaikų teatras miestui tikrai nebūtų nepakeliama našta. Panevėžio savivaldybė yra trijų teatrų steigėja.
Vienu metu suskamba Arūno ir Ritos telefonai. Mažeikiai norėtų pasižiūrėti „Arklio Dominyko meilę“, spektaklį užsisakytų vienas Šiaulių vaikų darželis. Užsakymų teatras turi, tačiau be Savivaldybės paramos išsilaikyti negali, nes bilietai vaikams kainuoja po 3, daugiausiai — 5 litus.
Todėl, atidirbęs antrąjį sezoną Šiauliuose, vaikų teatras vasarai užsidarys, o Arūnas važiuos į Islandiją. Per dvejus metus teatro kūrėjai ir aktoriai įsitikino, kad patiems išgyventi iš meno, o ypač meno vaikams — neįmanoma. Teatras nepajėgus nusipirkti net prožektorių, todėl negali rodyti kokybiškų spektaklių, neturi autobusėlio dekoracijoms vežioti.
Asmeninė paskola — spektakliui pastatyti
Šiaulių miesto valdžia prisidėjo prie kelių spektaklių — skyrė penkis tūkstančius litų „Tikrajai Pelenės istorijai“ ir 3 tūkstančius litų “Serenadai“. Statyti pastarojo spektaklio buvo pakviestos Rusijos lėlių teatro žvaigždės, spektaklis — vakaro kabaretas tik suaugusiems — pasaulį išvydo per jubiliejines Šiaulių miesto dienas. Tačiau šis miesto šventei skirtas spektaklis atsiėjo 18 tūkstančių litų. Porą tūkstančių skyrė ministerija, po keletą tūkstančių rėmėjai, o likusius 7 tūkstančius litų Arūnas pasiskolino iš banko. Taip nusprendė abu: “Normalūs žmonės taip nedaro, bet nebuvo kitos išeities“.
Sprendimą dėl darbo Islandijoje taip pat priėmė bendrai, nes irgi nematė kitos išeities: arba išvažiuoja, arba uždaro teatrą.
Islandijoje gyvena Arūno giminaičiai, todėl jis sužinojo, kad dirbant juodą darbą žuvies fabrike, galima užsidirbti per mėnesį iki 10 tūkstančių litų. Pirmas pirkinys būtų mikroautobusas dekoracijoms vežti, nes autobusėlio nuoma iš firmos suvalganti viso spektaklio pajamas, be to, padengtų paskolą bankui.
Arklys Dominykas — prieš emigraciją
Lietuva kuria naujas programas, kaip susigrąžinti emigrantus į Lietuvą. Bet gal geriau ugdyti naują kartą, kuri neemigruotų? Menininkai įsitikinę, kad vaiko asmenybę formuoja, jam tėviškės meilę ir tikras vertybes skiepija ne dygstančios parduotuvės, pavadintos laisvalaikio ir pramogų centrais. Veikiau Bitė Maja ar arklys Dominykas, kuris, grįžęs iš Afrikos, pasako, kad tėviškėje gėlės kvepia skaniausiai.
Tai gal vertėtų auklėti vaikus taip, kad paskui nereikėtų leisti pinigus jiems grąžinti į Lietuvą? Taip mąsto Arūnas, kuris, norėdamas išlaikyti teatrą, pats priverstas trumpam emigruoti.
Arūnas ir Rita dabar renka švietimo įstaigų darbuotojų parašus, klausdami, ar reikia Šiauliams vaikų lėlių teatro. Juos ketina pridėti prie eilinio prašymo miesto valdžiai.
Nijolė Koskienė
