Vida Tavorienė
Gyvulininkystės sektorius atsidūrė aklavietėje: ūkininkai raginami auginti daugiau gyvulių ir sukurti didesnę pridėtinę vertę, bet dabar išaugintus galvijus tenka pardavinėti pusvelčiui.
Valdžia žada visokeriopai remti gyvulininkystę, tačiau gyvulių augintojams išgyventi darosi vis sunkiau. Vietos gyvulių supirkėjai ir perdirbėjai niekada nelepino žemdirbių geromis kainomis. Jos dažniausiai ūgtelėdavo, kai pagyvėdavo prekyba eksporto rinkose. Štai prieš keletą metų mėsiniai galvijai furgonais buvo eksportuojami į Turkiją. Bet augintojai neilgai džiaugėsi sėkmingu eksportu ir šalies rinkoje išaugusiomis kainomis. Dabar dėl politinių vėjų prarandamos svarbios eksporto rinkos Rusijoje, o naujos ne taip greitai užkariaujamos.
Neadekvačios kainos
Pastaruoju metu gyvulių augintojai vėl sprendžia hamletiškus klausimus: parduoti mažus veršelius, auginti juos iki tinkamo skersti svorio ar iš viso atsisakyti galvijų? Pasak Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus Jono Sviderskio, prieš metus 100 kg jautį augintojas parduodavo už 1 159 Lt, o dabar – už 887 Lt. Per metus gyvulių supirkimo kaina krito ketvirtadaliu. Atitinkamai sumažėjo ir veršelių supirkimo kaina – nuo 8–9 Lt iki 4–6 Lt už kilogramą. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) direktoriaus Dariaus Dzekčioriaus teigimu, kaip visada, labiausiai nukenčia smulkūs augintojai, kuriems gyvulių supirkėjai tesiūlo 3,5 Lt už kilogramą gyvojo svorio. Tokia kaina mokama už prastesnės kokybės mėsą, tačiau vietos rinkoje neadekvačiai vertinama ir kokybiška galvijiena. „Dabar yra didelės kainų žirklės – nuo 3,5 Lt iki beveik 6 Lt už kilogramą gyvojo svorio. Tai nerealiai mažos kainos tiek už prastesnius, tiek už gerus grynaveislius galvijus ar mišrūnus. Maža to, dar vėluojama atsiskaityti su augintojais. Jiems dabar vėl sunkus metas“, – sakė LMGAGA vadovas.
Nuosmukis dėl praradimų Rusijos rinkoje?
D.Dzekčiorius teigė, kad jautienos supirkimo kainų nuosmukis prasidėjo, kai užsidarė Rusijos rinka. Tačiau mėsinių galvijų augintojai įtaria, kad galvijų supirkėjai ir perdirbėjai gali naudotis tokia situacija.
„Juk į Rusiją buvo vežama ne mėsinių, o pieninių galvijų mėsa. Tad kodėl sumažėjo kokybiškos mėsinės galvijienos supirkimo kaina? Europoje mėsinių galvijų supirkimo kainos yra gana stabilios. Štai Eurostato duomenimis, vidutinė buliaus skerdenos kilogramo kaina yra 3,70 euro (12,76 Lt). Peržvelgus šios ES statistikos tarnybos pastarųjų mėnesių duomenis matyti, kad galvijų supirkimo kainos keičiasi labai nedaug: pakyla arba krinta mažiau nei 1 proc. O Lietuvoje už R3 kategorijos skerdenos kilogramą perdirbėjai dabar moka nuo 8,7 Lt iki 9–9,7 Lt“, – kainas palygino mėsinių galvijų augintojams atstovaujančios organizacijos vadovas.
UAB „Agaras“ komercijos direktorė Daina Butėnė patvirtino, kad galvijų supirkimo kainos smunka nuo metų pradžios. Anot jos, kainos sumažėjo 13 proc., o dabar laikosi stabiliai. „Mums teko taikytis prie rinkos pokyčių. Dėl problemų su Rusija tenka ieškoti kitų eksporto rinkų, o tai – nelengvas ir negreitas procesas. Visa tai atsiliepė supirkimo kainoms“, – aiškino D.Butėnė.
Anot jos, dabar „Agaro“ eksportas į Rusiją sumažėjo iki 15 proc., nors pernai bendrovė šioje šalyje parduodavo apie ketvirtadalį savo produkcijos. Buvo metas, kai Biržų rajone įsikūrusi skerdykla į Rusiją išveždavo pusę savo produkcijos.
„Agaro“ komercijos direktorė patvirtino, kad sumažėjo ir pieninių, ir mėsinių galvijų supirkimo kainos. Ji atmetė augintojų priekaištus, kad esą pastariesiems nėra priežasties mažinti kainų: „Negalime mokėti brangiai tik už mėsinius galvijus, nes realiai jų mėsos atskirai beveik neparduodame. Lietuvoje mėsinių galvijų nėra tiek daug, kad galėtume eksportuoti dideles jų partijas. Be to, supirkimo kainos krito visoje Europoje, nes ji daug galvijienos veža į Rusiją.“
D.Butėnė tarstelėjo, kad įmonei pavyko rasti naujų rinkų, bet kokiose šalyse, neatskleidė. Vis dėlto augintojams džiaugtis dar anksti. „Stebime, kaip rinkoje elgiasi mūsų konkurentai. Nematyti, kad kas nors kainas didintų“, – supirkimo kainų pokyčio kol kas nežadėjo „Agaro“ komercijos direktorė. Pasak Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktoriaus Egidijaus Mackevičiaus, pernykštis jautienos eksportas, palyginti su 2012 m., susitraukė perpus – nuo 200 mln. Lt iki 100 mln. Lt. „Kol pernai tris mėnesius negalėjome eksportuoti į Rusiją, mūsų jautieną pakeitė mėsa iš Pietų Amerikos. Argentinoje, Brazilijoje ją pigiau pagaminti, tad mums konkuruoti ir susigrąžinti rinkas sunku. Negalime į Rusiją išvežti ir kiaulienos. Netekę eksporto rinkų, gamintojai netenka ir pelno, nes vietos rinkoje rentabilumas siekia vos 1–2 procentus. O vidaus rinkoje vartojimas nedidėja. Be to, trečdalis vartotojų mėsą perka turguje, kur daugiausia yra lenkiškos produkcijos“, – aiškino E.Mackevičius. Maži maitina didelius
Anykščių rajono ūkininkai Kairiai augina daugiau mėsinių limuzinų – apie 100 galvijų, tad mėsos perdirbėjai jiems siūlo aukščiausias kainas. „Jau kelerius metus galvijus parduodame Utenoje įsikūrusiai įmonei, kuri mums moka gana palankiai. Gal dabar kaina kiek ir sumažėjo, bet tiksliai negalėčiau pasakyti. Šveicarai moka daugiau, bet jie reikalauja atitinkamos kokybės“, – sakė ūkininkė Nerija Kairienė.
Anykštėnai dalyvauja Lietuvos kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ drauge su Šveicarijos ūkininkų organizacija „Vianco“ vykdomame projekte „Baltijos lankų galvijiena“ ir po keletą savo grynaveislių galvijų parduoda šveicarams. Tiesa, šveicarai perka tik pačias skaniausias ir brangiausias galvijienos dalis ir reikalauja, kad augintojai ir skerdėjai laikytųsi jų nustatytų sąlygų.
Didesnį mėsinių galvijų kiekį laikančių augintojų Lietuvoje nėra tiek daug, nors pastaraisiais metais grynaveislių mėsinių galvijų ir mišrūnų padaugėjo. Daug galvijų supirkėjai ir perdirbėjai superka iš smulkių ūkininkų, kuriems gerų kainų nėra ko tikėtis – jie sulaukia tik priekaištų dėl prastesnės kokybės. Bet supirkėjai važinėja po kaimus ir gana pigiai susirenka furgonus galvijų. Lietuvos skerdyklos ir mėsos perdirbėjai dirba ne visu pajėgumu, tarpusavyje konkuruoja ir dėl rinkų, ir dėl gyvulių, tačiau lyg būtų susitarę siūlo vienodai mažas kainas.
„Su mažiukais niekas nesidera: už kiek pasiūlo, už tiek jie ir parduoda. O smulkių ūkininkų, kurie augina po gyvulėlį kitą, yra labai daug. Tokia situacija gana palanki supirkėjams. Pigiai superkama smulkių ūkių žaliavinė produkcija maitina ir pieno, ir mėsos perdirbėjus. Gali būti, kad jie susitaria ir dėl kainų, ir dėl sąlygų. Štai prie aikštelėje Kryžkalnio dažnai galima pamatyti mėsos perdirbėjų mašinų ir gyvulių furgonų. Įvairioms įmonėms priklausančios mašinos važinėja po kaimus ir surenka galvijus, o paskui juos pakrauna į vieną furgoną. Galima daryti prielaidą, kad tai yra kažkokie bendri susitarimai, dėl kurių galbūt nukenčia augintojai“, – samprotavimais pasidalijo Lietuvos ūkininkų sąjungos Kelmės skyriaus pirmininkas Romas Docius.
Pasigenda partnerystės
Nuolatiniai ūkininkų, ypač smulkiųjų, skundai dėl mažų žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų rodo, kad tarp žemdirbių, perdirbėjų ir supirkėjų nėra partnerystės. „Tai – tiesa. Augintojai pasigenda abiem pusėms palankaus bendradarbiavimo, ilgalaikių visiems naudingų sutarčių. Su vietos įmonėmis sudėtinga susitarti. Jei kartais ir pavyksta, tai būna vienkartiniai susitarimai. Bėda ta, kad perdirbėjams rūpi tik pelnas“, – apgailestavo D.Dzekčiorius. Anot jo, jei ne užsienio partneriai, kuriuos susiranda augintojų organizacijos, kooperatyvai, vietos ūkininkai būtų nuolat marinami mažomis kainomis.
„Agaro“ komercijos direktorė atmetė priekaištus ir tikino, kad jų įmonė glaudžiai bendradarbiauja su galvijų augintojų asociacijomis, kooperatyvais, žemės ūkio bendrovėmis. Bet pabrėžė, kad privačios įmonės – ne labdaros organizacijos. „Visi nori uždirbti, taip pat ir augintojai. Kai mums būna nepalankios rinkos ir mes nematome galimybių uždirbti, mažiname supirkimo kainas“, – sakė D.Butėnė.
Siūlo šlietis prie didesnių
R.Docius mano, kad mažesniems ūkininkams reikėtų šlietis prie didesniųjų. „Kai į stambų ūkį atvažiuoja mašina, kaimynai galėtų įsiūlyti kartu parduoti ir savo vieną kitą gyvulį. Susikooperuoti ne taip lengva, bet reikėtų nugalėti lietuvišką būdą ir bent tarpusavyje kaimyniškai susitarti. Žinoma, tokiu atveju reikėtų prisiderinti prie kokybės reikalavimų. Bet tai įmanoma padaryti – tereikia noro“, – samprotavo Kelmės rajono žemdirbiams atstovaujantis ūkininkas.
Pasvalio rajono pieno gamintoja Marija Steponavičienė nebeturi vilties, kad Lietuvos perdirbėjai kada nors tarsis su ūkininkais. „Pieno rinkoje gal kas ir pasikeis, kai bus pastatyta kooperatinė pieno perdirbimo įmonė. Tačiau ir tai kelia abejonių, nes neseniai kooperatyvams taip pat pradėjo mažinti pieno supirkimo kainas. Abejoju, ar kada nors Lietuvoje bus pažaboti pramonininkai, supirkėjai“, –mintis išsakė aktyvi ūkininkė, LŪS Pasvalio skyriaus tarybos narė.
Kartu su vyru ūkininkaujanti ir apie pusšimtį melžiamų karvių laikanti pasvalietė su širdgėla stebi, kaip mažėja smulkių ūkininkų. „Žmonės atsisako gyvulių, nes neapsimoka juos auginti. Išsilaiko tik stambieji ūkiai. Jie gali gauti paramą, investuoti, o mažiukai traukiasi“, – pastebėjo M.Steponavičienė.
R.Docius įsitikinęs, kad jei nebus remiami smulkūs ūkininkai, kaimas visiškai ištuštės. „Jei nebus daugiau paramos natūriniams ūkiams, nedideli šeimos ūkiai neišgalės išsilaikyti, vadinasi, trauksis iš kaimų. Mūsų rajono savivaldybė turi fondą, kuris remia smulkius ūkininkus, jaunas ūkininkaujančias šeimas. Nors fonde nedaug lėšų – šiemet 50 tūkst. Lt, kasmet paremiame apie 25 ūkininkus, kurie perka padargus, melžimo agregatus“, – sakė į rajono savivaldybės tarybą išrinktas ūkininkas.
Priekaištauja diplomatams
Ūkininkai meta priekaištus ir užsienio ambasadose dirbantiems atašė, iš kurių pasigenda pagalbos ieškant naujų eksporto rinkų. „Patys ūkininkai nėra pajėgūs to padaryti, o pagalbos nesulaukiame“, – sakė D.Dzekčiorius.
Mėsinių galvijų augintojai daug tikisi iš kartu su šveicarais įgyvendinamo projekto. „Ūkininkai nori, kad jis būtų greičiau vykdomas. Šveicarams reikia kokybės, o mes turime prie to derintis“, – aiškino LMGAGA vadovas.
Ūkininkai viliasi, kad pavyks daugiau galvijų eksportuoti į Egiptą ir Libaną. Į pastarąją šalį metų pradžioje jau buvo išplukdytas laivas su daugiau kaip tūkstančiu galvijų. Nedaug mėsinių galvijų išvežama į Vokietiją ir Italiją. „Išvežti galvijus į kitas šalis nėra geriausias variantas, nes nesukuriama pridėtinė vertė mūsų šalyje. Tačiau augintojai neturi kitos išeities“, – pabrėžė D.Dzekčiorius.
Lietuvišką galvijieną galima būtų siūlyti ir kitoms musulmoniškoms šalims, tačiau jie pirktų tik pagal jų religines tradicijas paskerstų galvijų mėsą. O ritualinis skerdimas mūsų šalyje uždraustas.
