Išskirtinis naujienų portalo tv3.lt interviu su dronų gamybos įmonės „RSI Europe“ vadovu Tomu Milašausku iš Amerikos verslo rūmų organizuojamo Užsienio investuotojų forumo.
Lietuvių gaminti dronai – skirtingose šalyse
Pirmiausia papasakokite, kaip sekasi jūsų įmonei, kiek per pastaruosius metus paaugote?
Sekasi neblogai. Kaip Lietuvoje auga įmonės, tai yra atvira informacija. Mūsų pajamos nuo 2024 iki 2025 paauga nuo 7,5 milijono iki 15,5 milijono. Komanda paaugo maždaug dvigubai.
Kas šiuo metu yra pagrindiniai „RSI Europe“ gaminių pirkėjai?
Pagrindiniai pirkėjai yra Europos valstybės.
Ar galite išskirti, kurios?
Ne, tai yra viešųjų pirkimų informacija, bet daugiausiai tai Vakarų Europos valstybės. Mes ten eksportuojame 99,5 procentus savo produkcijos.
Kurioje vietoje šiame paveiksle atsiduria Ukraina?
Ukraina yra įrangą dažnai gaunanti šalis. Europos valstybės perka įrangą sau ir Ukrainai, tai dalis keliauja tiesiai jas, dalis į Ukrainą.
Ar keičiasi specifika, ko reikia Ukrainai ir ko reikia Vakarų valstybėms?
Tai kompleksinis klausimas, nes Vakarų valstybės nėra vienas konkretus subjektas. Kiekviena valstybė savaip mąsto, planuoja ir sprendžia gynybos klausimu. Tai ne Europos Sąjunga, kur per daugybę metų viskas yra harmonizuota ir suvienodinta. Gynybos sritis kiekvienai šaliai yra nacionalinio suvereniteto, nacionalinės tradicijos, nacionalinės kultūros sritis, ir ji vystoma labai individualiai. Taigi poreikiai yra gana skirtingi.
Kai kurios valstybės nori pat įrangos, kokią turi Ukraina, kad perimtų mūšio lauko patirtis, bet yra valstybių, kurios turi papildomų reikalavimų ir nori įvairių pakeitimų. Galbūt didžiausias skirtumas tarp Ukrainos ir Europos yra tai, kad Vakarų Europai dažniausiai reikia daugkartinio naudojimo įrangos, tuo metu Ukrainai užtenka pigesnės vienkartinio naudojimo įrangos. Nes Vakarų Europa pirmiausia treniruojasi, o Ukraina dronus naudoja „čia ir dabar“, taigi įrangos gyvenimo ciklas yra labai trumpas.
Kitas dalykas – kad Ukraina mielai perka atskirus sistemų elementus, nes jų kariuomenė yra labai didelė ir pajėgi integruoti skirtingus komponentus į savo ginkluotas pajėgas. Tuo metu Vakarų Europa labai vertina sisteminį įrangos integravimo būdą, kai vienas tiekėjas ar gamintojas atneša pilną pajėgumo paketą, įskaitant treniruotes, mokymosi programas, patikros programas, įrangą (ir fizinius komponentus iš geležies ar lalstiko, ir programinę įrangą).
Kalbas apie greitai senstančias technologijas vadina tauškalais
Čia, Lietuvoje, mes dažnai žiūrime į ukrainiečius kaip į tuos, kurie tikrai išmano technologijas, ypač dronus. Ar nespėja pasigaminti tiek įrangos, kad perka iš mūsų, ar visgi čia svarbūs kiti aspektai?
Yra daug aspektų. Dalies [įrangos] negali pasigaminti, kitais atvejais negali užtikrinti tiekimo stabilumo. Tu gali pagaminti kad ir 10 tūkstančių įrangos vienetų per dieną, bet jeigu ant gamyklos nukrito bomba, kitą dieną tavo gamybos pajėgumai lygūs nuliui, o parūpinti frontą vis tiek reikia.
Jokia šalis negali pasigaminti visų technologijų. Net amerikiečiai neturi visų įmanomų technologijų, todėl dirba su partnerių iš įvairių šalių pajėgumais.
Taigi, priežasčių yra daug ir įvairių, bet dažniausiai tai lemia konflikto mastas. Ukrainoje reikia milžiniškų kiekių įrangos: vien per dieną – dešimčių tūkstančių skirtingų tipų dronų. Tiek pagaminti karo taškomoje šalyje tiesiog neįmanoma.
Lietuvoje vis atnaujinamos diskusijos apie technologijų virsmą. Neretai keliamas klausimas – jei pagaminsime droną, ar per metus kitus nepasens? Kaip jūs sprendžiate tuos reikalus?
Tai yra tauškalai, skirti pateisinti neveiksnumą. Lietuvoj mes neįsigyjame jokių dronų. Mes kalbame apie dronų įsigijimą, tada – apie tai, kodėl jų nereikia įsigyti. Matyt tam, kad neatrodytume taip prastai, žiūrint į realų padarytų darbų sąrašą.
Bendrai dronų trūkumas yra milžiniškas. Mūsų kariuomenės daliniai yra neapginkluoti. Atakos dronai, kuriuos kariuomenė turi, vis dar yra iš 2024 metų, kai prie buvusio ministro Lauryno Kasčiūno buvo padarytas vienkartinis pirkimas.
Nuo to laiko progresas (bent jau atakos dronų srityje) buvo kariuomenėje: integruojant ir panaudojant dronus, vystant taktiką, treniruojant žmones. Rimtesnio atakos dronų integravimo Lietuva nuo to laiko neturėjo.
Taip, Lietuva, šiek tiek vystė žvalgybinių dronų pajėgumus, padarė keletą įsigijimų, bet jie yra tokios mikroskopinės skalės, kad kalbos apie įrangos pasenimą yra tiesiog tauškalai.
Kodėl taip lėtai arba tiek nedaug įsigyjama? Problema yra, kad nėra noro, ar stabdo taisyklės dėl viešųjų pirkimų ir panašiai?
Daugybė priežasčių: kompetencijos trūkumas, žmonių trūkumas, politinės valios trūkumas, atsakomybės neprisiėmimas. Net neabejoju, kad yra ir intervencijos iš nedraugiškų valstybių.
Didžiausias interesas, kad neįvyktų Lietuvos kariuomenės modernizacija, glūdi vienoje vietoje — Maskvoje. O trukdymą galima daryt įvairiausiais būdais. Pirmas — skleidžiant įvairius naratyvus, kodėl to visai nereikia daryti (pavyzdžiui, kad įranga pasensta ir panašiai). Antras — apsunkinant patį procesą: nuolat teikiami skundai dėl kiekvieno mažo aspekto, procesų.
Skundžia pirkimus?
Taip, tiesiog aktyviai stabdo pirkimus. Supraskime – karas vyksta visais frontais, o tai yra vienas iš hibridinio karo elementų. Rusų tikslas yra sustabdyti bet kokią, ypač Rytų flango kariuomenių, modernizaciją, nes jeigu ji vyks, kitą kartą bandant užimti rusams bus daug sunkiau. <...>
Įspėja dėl kiniškų detalių
Kiek dažnai su jumis susisiekia ir konsultuojasi Lietuvos kariuomenė?
Nuolat, kiekvieną dieną.
Vadinasi, jie parodo, kad interesas iš jų pusės tikrai yra.
Kariai bus tie, kurie mirs dėl to, kad nebuvo padaryta modernizacija. Jie žino, ko reikia, žino, kad reikia masiškai ir didžiuliais kiekiais. Lietuvos kariuomenė yra pateikusi prašymus ir visą informaciją ten, kur reikia. Dabar laikas ministerijai (Krašto apsaugos ministerijai – red. past.), Vyriausybei, premjerui priimti sprendimus ir įgyvendinti modernizaciją, o ne dengtis procesais ir kitų atsakomybėmis.
Buvo diskusijų ir dėl tų kiniškų detalių – ar jas galime naudoti, ar negalime ir t. t. Kaip yra iš tiesų?
Priklausomybė nuo Kinijos yra tiesioginė rizika mums. Jeigu turėsi įrangą, priklausomą nuo tiekimo iš Kinijos, potencialaus konflikto atveju rizikuoji tos įrangos neturėti. Nežinau, kaip plačiai tai suprantama Lietuvoje, bet mūsų kariuomenė ir NATO supranta puikiai – karinio konflikto atveju Kinija nebus mūsų pusėje. Jeigu neišsivystysime nuo Kinijos nepriklausomų tiekimo grandinių, net ir vieno mažo drono komponento priklausomybė šiai šaliai neleis mums turėti įrangos.
Reikia suprasti – tam, kad kovinė sistema veiktų, 400–500 komponentų turi būti surinkti, pristatyti tinkamose vietose, o žmonės apmokyti ta įranga naudotis. Jeigu šioje grandinėje atsiranda bent viena spraga, pajėgumas neegzistuoja, jis yra nulinės vertės. Taigi, priklausomybė nuo Kinijos yra kritinis veiksnys, kuris gali tą grandinę nukirsti.
Prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuvoje pradėta daug ir įvairių mokymų, kaip valdyti dronus. Ar yra dronų, kurie būtų „savaeigiai“ (galintys patys nustatyti objektus, skraidyti ir panašiai)? Kiek dar reikia žmogaus intervencijos?
100 procentų dronų veikia tik su žmogaus intervencija. Mūšio lauke nėra jokių „savaeigių“ dronų, šiandien tai mokslinė fantastika. Per artimiausią dešimtmetį esminių pokyčių šiuo klausimu nesitikėčiau. <...>
Reikės operatorių, reikės logistikos, reikės gebėjimo apmokyti, kaip ir gebėjimo integruoti naujas technologijas. Pastarasis – gebėjimas integruoti greitai ir didelį kiekį – yra vienas iš svarbiausių. Taip pat reikės turėti didelius rezervus, kad galėtume bent mėnesį kovoti su tuo, ką turime dabar.
O dabar, jei pradėtume kautis ryte, maždaug ties pietumis mums pasibaigtų žvalgybiniai dronai, o vakare pasibaigtų atakos dronai. Kitą dieną neturėtume nei antros operatorių pamainos, nei įrangos. Tad tikriausiai ne tokio pajėgumo mes tikimės.
Kiek jau dabar integruotas dirbtinis intelektas ir kaip jis patobulino dronų veikimą?
Dirbtinis intelektas yra plačiai integruotas įvairiose stadijose: tiek galutinio dronų panaudojimo, tiek sprendimų pasiūlymų, tiek informacijos analizės ar taikinių parinkimo. Integracija yra sparti, sistemos iš esmės keičiasi dėl to, kad atsiranda vis didesnės dirbtinio intelekto taikymo galimybės.
Paprastai kalbant, dronai jau gali patys identifikuoti taikinius, siūlyti kažkokius judėjimo sprendimus. Ar teisingai suprantu?
Technologiškai – taip, bet integracijos ir adaptacijos lygmenyje – minimaliai. Tam, kad dronai virstų realiu pajėgumu mūsų karių rankose, turi prasisukti visas integracijos ir adaptacijos, mokymų ir logistikos ciklas. Šie dalykai kol kas yra visiškai eksperimentiniame lygmenyje, kuris suteikia žinių, bet negeneruoja realaus pajėgumo.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
