Žiniasklaidos priežiūros institucijų suvalstybinimas – žingsnis atgal, kuris didina valdžios įtaką ir prieštarauja žiniasklaidos nepriklausomybės principams. Reforma šioje srityje reikalinga, tačiau net ir dėl jos nevyksta vieša diskusija, – teigia Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos prezidentė Vaiva Žukienė.
Pastaruoju metu vykdoma esminė žiniasklaidos savireguliacijos institucijų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (LŽLEK), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK), Spaudos rėmimo fondo (SRF) pertvarka. Pakomentuokite kryptį, kuria judama? Kas daroma teisingai, o kur tiesiog naikinama pati savireguliacijos idėja?
– Visuomenės informavimo įstatymas yra labiausiai redaguojamų Lietuvos įstatymų. Prieš kurį laiką suskaičiavau, kad vidutiniškai du kartus per metus jis vienokia ar kitokia forma yra taisomas. 1996 metais, kai šis įstatymas buvo kuriamas ir priimtas, vienas pagrindinių tikslų buvo depolitizuoti žiniasklaidą, siekti, kad valdininkai ir politikai turėtų kuo mažesnę įtaką jai. Būtent todėl tuometiniu įstatymu buvo įsteigtos institucijos, kuriomis buvo siekiama žiniasklaidos priežiūrą, valstybės finansinę paramą jai pavesti visuomenei. RTK, SRTF, LŽEK sudarė kūrybinių sąjungų ir visuomenės informavimo organizacijų atstovai. Tuomet buvo didžiuojamasi šiuo įstatymu, teigiama, kad tai vienas novatoriškiausių ir demokratiškiausių tokio tipo įstatymų Europoje. Kadangi įstatymas buvo nuolat koreguojamas, per 16 metų jis stipriai pasikeitė, ypač jei kalbėsime apie straipsnius, susijusius būtent su minėtomis institucijomis. Kalbant apie Fondą, svarbu paminėti tai, kad pagrindinė jo sukūrimo idėja buvo atskirti valdininkus nuo pinigų skirstymo, nes iki tol parama kultūrinei spaudai buvo skiriama per kultūros ministeriją. Pasirinktas modelis gal ir nebuvo idealus, bet vis dėlto, manau, tai tikrai buvo didelis žingsnis kultūros decentralizavimo ir demokratijos link. Visų pirma, Fonde nuo pat pirmųjų metų buvo remiami ne tik spaudos projektai, bet taip pat TV, radijo ir interneto. Pinigai buvo skiriami konkurso būdu, siekiant išlaikyti tiek esamus geriausius projektus, tiek suteikti galimybę rastis naujiems leidiniams ar laidoms. Deja, kultūriniams projektams, kurių skaičius nuo 1996 metų tik didėjo, pinigų buvo skiriama nepadoriai mažai, be to, pastaraisiais Fondui buvo pavestos visiškai jam nebūdingos funkcijos – kompensuoti padidėjusį PVM bei pašto išlaidas už prenumeratos pristatymą. Ne paslaptis, kad buvo daug nepatenkintų konkursų rezultatais – skųsdavosi ir tie, kurie negavo paramos, ir tie, kuriems ta parama atrodė per maža. Kalbų apie Fondo „suvalstybinimą“ buvo ir anksčiau, tačiau dabar nuspręsta šitai ir įgyvendinti. Tad pagrindinė idėja, dėl kurios Fondas ir buvo sukurtas, galima sakyti, bus tiesiog palaidota.
– Jei jau nutarta eiti kuo didesnio suvalstybinimo keliu (galbūt tai švytuoklės pajudėjimas po masinio visko privatizavimo), ar nenutiks taip, kad politinės valdžios įtaka išaugs iki baltarusiško lygio?
– Šitas kelias vis dėlto yra ryškus posūkis atgal. Niekas neneigia, kad Fondo veikloje būta klaidų. Kita vertus, bandymas viską suimti į vienas rankas, rodo nepasitikėjimą visuomene ir kantrybės stoką, nes nei patirtis, nei demokratija nepasidaro per vieną naktį. Gaila, kad 16 metų darbas tobulinant tiek paties Fondo veiklą, tiek konkurso nuostatus, paramos kriterijus, yra užbraukiami vienu brūkštelėjimu tarsi pasakant – visuomenės atstovai (taigi, tuo pačiu ir pati visuomenė) yra nekompetentingi, nepatikimi, ir tik valdininkai geriausiai žino, kam, kiek ir už ką.
– Kaip vyksta pats reformų svarstymas? Juk net ir 2030 metams rašomos strategijos deklaruoja visuomenės atvirumą, kuo didesnę visų grandžių savivaldą ir visuomenės dalyvavimą.
– Pats reformų svarstymas praktiškai vyksta uždaruose, siauruose rateliuose. Nebuvo platesnio svarstymo. Galbūt atsiras teigiančių, kad visuomenei kultūrinių leidinių reikalai yra nesvarbu, bet aš taip nemanau. Tiesiog nėra sistemos – daugelis leidinių tiesiog nepasiekia skaitytojų, nes prenumeratos pristatymas yra labai brangus, o platinimas per spaudos kioskus ar prekybos taškus kultūrinei spaudai apskritai yra mažai įkandamas. Tad daugelis atokesnių vietovių skaitytojų turbūt tik bibliotekose gali rasti kultūrinių leidinių – jeigu jos tokius leidinius prenumeruoja.
Dėl didesnio visuomenės dalyvavimo atrodo, kad tai yra daugiau deklaracija, nei tikrovė. Dar visai neseniai buvo kalbama apie „ištiestos rankos politikos principą“, kuris yra įtvirtintas senas kultūros valdymo ir kultūros politikos tradicijas turinčiose šalyse ir kuris privalo būti užtikrintas jaunose demokratijose, o dabar turime modelį, kuriuo siekiama tą ištiestą ranką sugniaužti į valdišką kumštį.
– Panašu, kad didelė dauguma žiniasklaidos ir visuomeninių organizacijų atstovų procesą stebi gan abejingai. Kodėl taip yra?
– Mano nuomone, kultūra šiuo atveju neišsiskiria iš kitų valstybės sričių – manau, kad tiesiog didelė dalis visuomenės yra nusivylusi, matydama, kad jos pastangos nevertinamos ir tiesiog nebenori, nemato reikalo aktyviau už tai kovoti, nes daugeliu atveju tai išties primena kovą su vėjo malūnais. Tai negalėčiau to pavadinti abejingumu – gal greičiau nusivylimas ir apatija, manant, kad vis tiek nieko nepakeisi.
– Valdžios žmonių instinktas visada daugiau valdžios, verslininko – daugiau pelno, pareigūno – daugiau įgaliojimų. Didelė dalis visuomenės nori daugiau privatumo ir pozityvo, mano, kad didesnė valdžios kontrolė žiniasklaidai – išeitis. Kur tai galiausiai gali nuvesti?
– Tai gali nuvesti ten, kur jau buvome. Gaila, kad žmonės greitai pamiršo, kaip atrodė totaliai valdžios kontroliuojama žiniasklaida. Ir dabar dar nevėlu pasižiūrėti, kas darosi kad ir toje pačioje Rusijoje, kai dėl kokio neįtinkančio požiūrio į didelį politiką iš darbo yra atleidžiami vyriausieji redaktoriai ( pvz., „Echo Moskvy“ ar „Komersant“), dėl dalyvavimo demonstracijoje iš TV atleidžiamos net pačios populiariausios ir didžiausius reitingus turinčios žvaigždės, o menkesnių laikraščių ar regioninių TV kompanijų žurnalistai tiesiog užtvatijami pagaliais. Manęs neįtikina pasakymai, kad valdžia geriausiai žino, kaip rašyti straipsnius ar kokias laidas filmuoti. Žiniasklaida yra mūsų pačių atspindys. Esame pikti, niekuo netikime ir nepasitikime, trokštame atkeršyti visiems už savo nesėkmes, pasimetę tarp savo norų ir vertybių, tad nederėtų piktintis žiniasklaida – ne veidrodis kaltas, kad ausys atlėpusios. Kita vertus, manyti, kad ateis kažkokie be galo protingi valdininkai ir įves protingą kontrolę „blogajai“ žiniasklaidai arba įkurs valstybinę žiniasklaidą yra, švelniai tariant, naivu. Keisis visuomenė, keisis ir žiniasklaida. Bandymai vienu ypu išspręsti „vis dar pasitaikančias negeroves“ suvalstybinant savitvarkos institucijas tik tolina demokratinės visuomenės, valstybės sukūrimą ir didina jau ir taip nemenką atstumą tarp valdžios ir visuomenės. Galiu tik pasidžiaugti, kad SRF steigėjams pavyko įtikinti politikus neskubėti, nes atitinkamos įstatymų pataisos, kuriomis būtų keičiamas SRF statusas, neregistruotos. Nutarta palaukti rudens ir pasitarti.
