Patriotas iš Skruzdėlynės vienkiemio: atsikratė stereotipų ir atrado sielos prabangą

„Kai su­lau­kiau pen­kias­de­šim­ties me­tų, pra­dė­jau mąs­ty­ti. Iki tol lė­kiau,“ – sa­ko at­si­sky­rė­lį pri­me­nan­tis se­no­je, prieš ke­lis šim­tus me­tų sta­ty­to­je tro­bo­je, vien­kie­my­je, gy­ve­nan­tis Že­mai­ti­jos ir Lie­tu­vos pa­trio­tas Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius.

Bank­ru­ta­vus vers­lui ir iši­rus šei­mai, Ma­ri­jus grį­žo į tė­vų so­dy­bą Kel­mės ra­jo­ne Skruz­dė­ly­nės vien­kie­my­je. Čia įkū­rė eko­lo­gi­nį ūkį ir at­ra­do sie­los pra­ban­gą, nes pa­vy­ko išei­ti iš mums įpras­tų ste­reo­ti­pų pa­sau­lio.

Ver­ty­bė – ži­nios, gė­ry­bė – lai­kas

„Aš­tuo­ne­ri me­tai ne­tu­riu kom­piu­te­rio, – apie sa­vo gy­ve­ni­mą vien­kie­my­je pa­sa­ko­ja Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius. – Kom­piu­te­ris – sme­ge­nų tar­ša. Be to, va­gia mū­sų lai­ką. Di­džiau­sia gė­ry­bė – lais­vas lai­kas. Pa­si­bal­no­ju žir­gą ir jo­di­nė­ju po apy­lin­kes, gro­žiuo­si Že­mai­ti­jos gam­ta. Va­ka­re pa­si­ga­mi­nu gar­džią va­ka­rie­nę iš sa­vų, ne par­duo­tu­vė­je pirk­tų pro­duk­tų. Pas­kai­tau. Di­džiau­sia ver­ty­bė – ži­nios.“

Ma­ri­jus do­mi­si is­to­ri­ja. Skai­to Ma­tą Pre­to­ri­jų. Ren­ka in­for­ma­ci­ją apie pa­čius se­niau­sius lai­kus. Že­mai­čius va­di­na sa­mo­ge­tais. Stu­di­juo­ja sen­žo­džių pra­smes. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, sen­žo­džiuo­se už­ko­duo­tos kar­tais mums vi­sai ne­ži­no­mos pra­smės.

Pats šne­ka že­mai­tiš­kai. Vei­sia ir au­gi­na že­mai­tu­kų veis­lės žir­gus. Sa­ko, jog aš­va ar­ba žir­gas se­no­vė­je bu­vo lai­ko­mi šven­tais gy­vū­nais. To­kį tė­vy­nės su­pra­ti­mą jam išug­dė tė­vai. Jie bu­vo ap­si­švie­tę žmo­nės.

„Ki­ta­vie­riai, atė­ję į mū­sų že­mę, pir­miau­sia už­krė­tė min­tį. Pas­kui nu­pir­ko ku­ni­gaikš­čius. Mes gar­bi­na­me ku­ni­gaikš­čius iš­da­vi­kus. Bet ne­mi­ni­me Švent­ra­gio, Ker­niaus, Vy­kin­to. Tai iš­ki­liau­si kar­žy­giai, tik­ri ku­ni­gais­čiai. Ne ku­ni­gaikš­čiai, o ku­ni­gais­čiai. Bū­tent toks bu­vo se­no­vi­nis žo­dis. Jis reiš­kia kū­no lieps­ną ar­ba tą ener­ge­ti­ką, ku­ri sly­pė­da­vo tau­tos va­do sie­lo­je.“

Pa­bė­gi­mas iš vo­ve­rės ra­to

Pra­dė­jęs eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­ti, Ma­ri­jus kar­di­na­liai pa­kei­tė sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą. Jis įsi­ti­ki­nęs, jog žmo­gus nuo gi­mi­mo iki mir­ties tu­ri ge­rai pri­žiū­rė­ti sa­vo kū­ną, kad jis ko­ky­biš­kai tar­nau­tų ma­žiau­sio­mis są­nau­do­mis. Jei­gu vi­si taip elg­tų­si, tek­tų už­da­ry­ti li­go­ni­nes ir bank­ru­tuo­tų vais­ti­nės. Be to, ma­žiau bū­tų eik­vo­ja­ma ir ter­šia­ma gam­ta.

Žmo­nės bū­tų ge­ri. Ne­ka­riau­tų. O šok­tų ir dai­nuo­tų. Šo­kis ir dai­na, anot Ma­ri­jaus, žy­miai ge­riau už jo­gą ar gi­mnas­ti­ką, nes ar­ti­miau lie­tu­vio šir­džiai.

Jis ir pa­ts iki pen­kias­de­šim­ties me­tų tik lė­kė. Ra­sei­niuo­se tu­rė­jo ma­lū­ną. Bu­vo įdar­bi­nęs še­šis žmo­nes. Bet ma­lū­nas bank­ru­ta­vo. Bu­vęs vers­li­nin­kas sa­ko da­bar net dė­kin­gas tiems, ku­rie jį „su­bank­ro­ti­no“. Ki­taip ne­bū­tų iš­trū­kęs iš ste­reo­ti­pų pa­sau­lio. Su­ko­si lyg vo­ve­rė ra­te. Tik skau­dūs li­ki­mo smū­giai jį iš­svie­dė lauk iš to ra­to. Pa­si­ju­to lais­vas.

Sup­ra­to, jog že­mė ir yra pa­ža­dė­tas ro­jus. Nes čia au­ga obe­lys. O mes val­go­me jų vai­sius.

„Lie­tu­vis nuo se­no gar­bi­no gam­tą ir su­vo­kė, jog pa­ts yra iš gam­tos ir su­grįš į gam­tą. O da­bar gam­tos pa­ži­ni­mo mums la­bai trūks­ta. An­tai ne­mėgs­ta­me var­no. O jis, pa­si­ro­do, sa­vo krank­sė­ji­mu sklai­do ne­ga­ty­vias min­tis.

Val­go­me ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tas so­jas. Dar ge­rai, kad pa­tys at­vi­rai neau­gi­na­me GMO. Tai ma­si­nio nai­ki­ni­mo gink­las,“ – įsi­ti­ki­nęs Ma­ri­jus.

Suk­las­to­ta is­to­ri­ja

– Jūs daž­nai kal­ba­te apie sar­ma­ti­ją, sa­mo­ge­tus. Jau­ni­mas ne­ži­no to­kios Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Jos ne­si­mo­kė­me ir mes, šian­dien jau dar­bin­gą­jį sa­vo gy­ve­ni­mą be­bai­gian­ti kar­ta.

– Ap­mau­du, kad mū­sų is­to­ri­ją su­klas­to­jo. Sar­ma­tų im­pe­ri­ja tę­sė­si nuo Ura­lo iki Ode­rio. Kles­tė­jo ama­tai. Jau­ni­mas pas žy­nius mo­kė­si ama­to. Da­bar švie­ti­mo sis­te­ma yra vi­siš­kai deg­ra­da­vu­si. Tar­si spe­cia­liai su­kur­ta taip, kad jau­ni­mas kuo ma­žiau iš­mok­tų.

Vie­ną va­lan­dą vai­kas mo­ko­si vie­no, ki­tą – jau ki­to da­ly­ko. Tai tik pro­to mai­šy­mas. Ma­nau, kad bent po tris mė­ne­sius vai­ką rei­kė­tų mo­ky­ti ma­te­ma­ti­kos, pa­skui tris mė­ne­sius gim­to­sios kal­bos, dar tris mė­ne­sius – che­mi­jos ar ki­to da­ly­ko.

Mo­ki­nio ir mo­ky­to­jo san­ty­kis tu­ri bū­ti ki­toks. Ma­no se­ne­lės svai­nis bu­vo pro­fe­so­rius Juo­zas Bag­do­nas. Jis pa­ts vir­da­vo „za­cir­ką“ ir pa­mai­tin­da­vo var­gin­giau gy­ve­nan­čius stu­den­tus. At­va­žia­vęs į Skruz­dė­ly­nės kai­mą kon­sul­tuo­da­vo li­go­nius. Anks­čiau mo­ky­tas žmo­gus bu­vo tik­ras in­te­li­gen­tas, ne­tu­rė­jo to­kios aro­gan­ci­jos. Da­bar vi­sa sis­te­ma su­kur­ta taip, kad žmo­gus bū­tų ver­gas.

Ver­go sind­ro­mas

– Bet Jūs nu­si­kra­tė­te ver­go sind­ro­mo.

– Nu­sik­ra­čiau. Bet ži­nau, kad gy­ve­nu to­bu­lo­je ver­go­vi­nė­je san­tvar­ko­je. Tai tę­sia­si jau še­šis šim­tus me­tų. Kai pri­si­tai­kė­lis, me­la­gis gy­ve­na ge­riau už do­rą žmo­gų. Sa­mo­ge­ti­ja at­si­kurs, kai do­ram Lie­tu­vo­je bus sau­gu gy­ven­ti. Ir ži­niask­lai­da tu­ri su­kur­ti to­kią min­čių erd­vę, kad ne­do­riems bū­tų ne­pa­to­gu taip gy­ven­ti. Tik tuo­met vi­si tei­sin­gai gy­ve­nan­tys žmo­nės įgis pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.

– Ar ti­ki­te, kad vals­ty­bę ga­li iš­gel­bė­ti ži­niask­lai­da?

– Ži­niask­lai­da vie­na nie­ko ne­pa­da­rys be pi­lie­čių. Ji tu­ri ro­dy­ti pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­dį. To iš­raiš­ka – ne­pa­kan­tu­mas. Juk Sme­to­nos lai­kais Lie­tu­vą ad­mi­nist­ra­vo 4 tūks­tan­čiai val­di­nin­kų. Da­bar be­rods 78 tūks­tan­čiai. O gy­ven­to­jų pa­na­šus skai­čius kaip anuo­met.

Jie nie­ka­da ne­va­žiuos už­dar­biau­ti į už­sie­nį. Ir Lie­tu­vo­je ne­mo­ky­to­jaus, nears že­mės, ne­sto­vės prie stak­lių. Jie ran­kom įsi­ki­bę ir ko­jom įsi­spy­rę į sa­vo dar­bo vie­tas. O dar­bo vie­tos – kom­for­tiš­kos. Ne tik di­de­lė al­ga, bet ir gra­žus ka­bi­ne­tas, nau­jas au­to­mo­bi­lis, iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas...

No­menk­la­tū­ra gy­ve­na šilt­na­mio są­ly­go­mis. Nors per 23 ta­ria­mos Nep­rik­lau­so­my­bės me­tus pa­da­rė 150 mi­li­jar­dų li­tų ža­lą su­nai­kin­da­ma Lie­tu­vos ūkį. Mes, ko ge­ro nie­ka­da neats­ta­ty­si­me to, ką tu­rė­jo­me so­viet­me­čio sau­lė­ly­dy­je.

Bet mo­ra­li­ne pra­sme jų gy­ve­ni­mas ne­si­ski­ria nuo val­ka­tos. Jie pa­ra­zi­tuo­ja la­biau už val­ka­tas.

Vis­ką pa­keis­ti ga­li tik žmo­nių bend­ruo­me­niš­ku­mas. Jo dar ne­su­nai­ki­no nei mas­ko­liai, nei ki­ta­vie­riai.

Kal­bo­je už­fik­suo­ta is­to­ri­ja

– Do­mi­tės sen­žo­džiais. Sa­ko­te, jog juo­se už­fik­suo­ta in­for­ma­ci­ja.

– Žy­niai su­kū­rė tą in­for­ma­ci­ją ir tar­se­nos vib­ra­ci­ją. Pa­vyz­džiui, ku­ni­gaikš­čių Rad­vi­lų pa­var­dė­je už­fik­suo­ta sau­lės reikš­mė. Žo­dis „mil­ži­nas“ reiš­kia mei­lę ži­nioms, „lan­gas“ – lyg an­ga. Dau­ge­lio lie­tu­viš­kų žo­džių šak­nis ga­li bū­ti skai­to­ma ir iš ki­to ga­lo. Pa­vyz­džiui, „veid,- as“ – „diev, – as“.

Gar­so vib­ra­ci­ja taip pat tu­ri sa­vo pra­smę. Iš „k“ rai­dės pra­si­de­da daug ne­ga­ty­vių žo­džių: ka­ras, ka­pas, ka­la­vi­jas, kars­tas, kar­das, ka­ra­lius. Tuo tar­pu iš „s“, „š“ rai­džių tei­gia­mą in­for­ma­ci­ją ne­šan­tys žo­džiai: sau­lė, svei­ka­ta, švie­sa, šven­tė, ši­lu­ma.

Regina MUSNECKIENĖ