Ši mintis neapleidžia, drauge stebina ir žavi, skaitant Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą jau pomirtinę (ir paskutinę, išleistą autoriaus ketinimu ir darsyk paskutiniais gyvenimo metais redaguotą) šiemet anapusybėn iškeliavusio vieno žymiausių XX a. lietuvių prozininkų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Juozo APUČIO knygą „Bėgiai išnyksta rūke“.
Knyga sudaryta iš keturių anksčiau jau skelbtų ir publikai žinomų apysakų „Prieš lapų kritimą“, „Rudenio žolė“ (iš knygos „Tiltas per Žalpę“, 1980) ir „Vargonų balsas skalbykloje“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (iš knygos „Skruzdėlynas Prūsijoje“, 1989). Specialiai šiam leidimui rašytojas dar kartą jas suredagavo, vietomis gana nemažai taisė ir pagrindinio herojaus paveikslu sujungė jas į vientisą vieno žmogaus gyvenimo pasakojimą – jis prasideda vaikystėje pamatyta besileidžiančia saule ir gimtąja pirkia, o toliau herojaus keliai nusidriekia per kūniškojo ir dvasinio gyvenimo dešimtmečius, apimančius dalį tautos istorijos.
Pats J. Aputis knygoje spausdinamame „Pabaigos žodyje“ rašo: „Visą savo gyvenimą rašytojas rašo vieną knygą. Knygų pavadinimai kitokie, herojų vardai kitokie, papasakotos istorijos kitokios, – būtos ar grynai fantazijos sukurtos, – o kūrybos medžio šerdis ir šakos yra to paties autoriaus, gyvos jo mintimis, jausmu, gaivališka ir medituojančia egzistencija“.
Ir išties – didžiulis malonumas susipažinusiajam su J. Apučio kūryba skaityti šią knygą ieškant pataisytų vietų ir svarstant, kodėl autoriui tai pasirodė svarbu. Didžiulis malonumas pastebėti kiek pakeistą pasakojimo vagą, šiek tiek pasikeitusį siužetą... Atsiranda tarsi dar viena semantinio lauko pakopa, kurioje vienu metu girdi iškart du pasakojimus, matai iškart dvi siužetinių epizodų pabaigas, dvejopai išspręstus herojų likimus.
Nardydamas po tokias literatūrines aukštumas įgudęs skaitytojas nejučia prisimins ir Johaną Sebastianą Bachą, paskutiniais gyvenimo metais pataisiusį (pakeitusį keturias natas) savo garsiausiąją „Tokatą ir fugą re minor“, taip pat ir legendinį Lotynų Amerikos bohemos atstovą Chuliją Kortasarą, savo romaną „Žaidžiame klases“ leidusį skaityti dvejopai. O kartu dieviškuosius visų mūsų gyvenimų juodraščius, šalia to, kas įvyko, kaip lygiavertę tikrovę nupasakojančius ir tai, kas tik galėjo įvykti.
Antai kad ir epizodas su kumeliuku apysakoje „Prieš lapų kritimą“ – prieš tris dešimtis metų leistoje knygoje kumeliukas drauge su motina atitenka čigonui – priverstinai išmainomas į vežimą traukiantį arklį, o šiame leidime kumeliuko likimas išsprendžiamas skaudžiai ir bekompromisiškai: „...tada kitas kareivis iš kito vežimo pakėlė šautuvą, ir kumeliukas pasiliko vietoje: pašoko į viršų ir atsigulė“.
Siužetų, o kartais ir herojų vardų keitimai, keli epizodų ar dialogų baigčių variantai – viskas šiame leidime tarsi įgauna dar vieną misiją – patvirtinti knygos pabaigoje išrašytą Rytų išminčių tiesą: žmogaus „aš“ nėra jo trapus kūnas. Todėl bėgiai niekada nesibaigia – jie tik išnyksta rūke, o mirties, regis, apskritai nėra – tik mūsų nematomas, ūkais aptrauktas kelias į amžinybę.
Gerai, kad rašytojas prieš išeidamas tai spėjo suprasti. Gerai, kad spėjo pasakyti mums – gedintiems dėl J. Apučio netekties.
