REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Kiekvienas spektaklis yra kaip pasimatymas”, - sako Arvydas Dapšys. Žinomam aktoriui ir režisieriui per Aviacijos ir kosmonautikos dieną susirinks graži sumelė - 50 metų gyvenimo, 30 metų profesinės veiklos, 20 metų pedagogo praktikos. Gal šio šimtuko, gal netikėtumo stuktelėtas aktorius nusiteikęs filosofiškai ir taikiai (“nesu cholerikas”).

REKLAMA
REKLAMA

Kalbėdamas improvizuos ir kartais atrodys, kad prieš akis - vieno aktoriaus spektakliukas, skirtas vienam žiūrovui.

Nepradės, kaip įprasta, kaltinti nei ministro, nei valdžios. Darbo nestokojantis artistas, laisvas menininkas, yra laisvas manyti, kad vertinant teatro vaidmenį šiandienėje kultūroje „nieko revoliucingo neįvyko, tiesiog viskas grįžo į vietas”.

REKLAMA

Žinoma, prie objektyvių veiksnių ieškok ir subjektyvių: „Viena vyriausybė gali pasielgti vienaip, kita - kitaip, ir ne vien dvigubais apmokestinimais: kuo daugiau dirbi, tuo daugiau iš tavęs valstybė atima, bet pinigų vertė - kaip biržoje: šiandien akcijų kainos - aukštyn, rytoj - žemyn, šiandien pinigas daug reiškia, rytoj gal jo vertė kiek sumažės”.

Tiesos gimimo vieta

Savo jubiliejaus išvakarėse ir visomis kitomis neproginėmis dienomis A.Dapšiui valia manyti, kad scena, prarasdama andainykštę aureolę, beveik nieko neprarado. Laikus, kai scena buvo laikoma kone šventa vieta, kuria pereiti nenuvalytais batais buvo tabu, mena be lyrizmų. Šį virsmą aktorius aiškina taip: „Anksčiau pati visuomenė buvo suteikusi teatrui neribotą pasitikėjimą, ir jis didžia dalimi atstojo ir bažnyčią. Tiesos akimirka, gimusi žiūrovų draugėje, buvo malonumas, prilygstantis kone tikinčiojo ekstazei, kai per mišias įvyksta šventas aktas, kažkas virsta į kažką ir jis yra to virsmo liudininkas. Na, o šiais laikais bažnyčia atlieka savo vaidmenį, teatras - savo”.

REKLAMA
REKLAMA

Aktorius neišgyvena ir dėl to, kad šiais laikais žiūrovai neretai ateina ieškodami vien pramogos, paviršėlio. Maža to, jam iš tikrųjų prie širdies, kai žmonės į spektaklį ateina atsipalaidavę, nes jam tada lengviau su jais susikalbėti - jie atviri, jie imlesni.

Jo neerzina, kai per spektaklį kas nors ne vietoje susijuokia, jo nuomone, žiūrovai yra lygiai tokie pat spektaklio dalyviai, kaip ir aktoriai, nori nenori praeinantys visus scenos veikėjų kelius: „Teatras gyvas, nes nuolat cirkuliuoja energija, tarp scenos ir salės nuolat vyksta jos mainai. Bet visa tai reliatyvu: kiekvienas spektaklis yra kaip pasimatymas, niekada nežinai, koks jis bus, kokie žmonės sueis”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Belaukiant Godo”

Per “pasimatymą” aktorius lyg ir pasidžiaugė, kad gimtadienis bus pirmadienį, kai nebus spektaklių ir jis galės sutikti jį tarp artimų žmonių. Pirmasis vaidmuo po sukakties balandžio 14 d. - Vladimiras spektaklyje „Belaukiant Godo”, itin tinka jubiliejui, nes aktoriui tai išskirtinis vaidmuo išskirtinėje pjesėje. Apie 8 metus rodomame spektaklyje dirbantis aktorius prisimena, su kokiomis dvejonėmis buvo susijusi jo premjera: ar išgyvens, ar sulauks verto žiūrovo, ar dažnas pasirengęs tokios gylės turiniui.

REKLAMA

Bet žiūrovo pasirengimą teatrui aiškinantis ne skaitytų knygų skaičiumi, o atviru nusiteikimu netikėtumui, įvykiui, nežinomybei, A.Dapšys atkreipia dėmesį, kad energijos mainams daugiausia trukdo tie, kurie ateina jau žinantys, kad pjesės autorius yra S.Beketas (S.Beckett), ir atsitveria savo „tvarkinga širmute” nuo scenos: „barabanyk į ją kiek nori, jis taip ir liks su savo žiniomis”.

Pastaruoju metu, aktoriaus nustebimui, šį spektaklį pamėgę tie, apie kuriuos kūrėjai niekad negalvoję, kad jie gali ką nors bendra turėti su Beketu, - anksčiau buvusį jaunimo gūsį salėje keičia pagyvenusių žmonių gentis. „Ir padėkojimus “ačiū ačiū”, - Arvydas juos suvaidina, - siunčia su tokia energija, kad tik laikykis...”

REKLAMA

A.Dapšiui „Belaukiant Godo” - beveik tobula pjesė, pasižyminti aukščiausio lygio dramaturgija. Jinai jam - kaip Bachas muzikoje, kuris natomis “tokią erdvę atveria per minutę, kad lenkis ir tylėk”. Taip ir Beketas, sako, iš daugelio mažų gyvenimiškų temelių įsiūbuoja tokią simfoniją, kuri pagauna tave kaip vandenynas. Kaip visas gyvenimas.

Gyvenimas - tik įpratimas

Smalsumą, ką Beketo gerbėjas turi bendra su jo teiginiu, neva gyvenimas - tai įpratimas, išsklaido taręs, kad, laikui bėgant, nori nenori žmogus aplimpa įpročiais: kuo jų daugiau, tuo sunkiau judėti. “Pabandykime įsivaizduoti juos kaip daiktus, - sako susigūždamas, - kurie kaupiasi ant kupros, ir tu pradedi riestis, kaip mano personažas sako: kai traukiesi mažyn, junti kartėlį. Kiek jų pasiimi į kelionę, tiek ir vargsti su jais. Didžiausias pavojus apsikarsčius jais - sustoti. Pagrindinis dalykas, ko sau ir kitiems linkiu, - nesustoti”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pats išsidavė tik apie du įpročius - rūkymą ir vairavimą. Išsidavė ir kokio „godo” laukiantis gyvenime - netikėtumų. Norėtų, kad jų dar būtų, kad nesiliautų tikėti, kad dar įmanu tų netikėtumų sulaukti. Ne tik dabar, kai penkiasdešimt, bet ir po dešimtmečio, ir, jei Dievas duos, net po dviejų. „Tai turėtų būti... na, nebūtinai kas nors globalaus, kad viską perverstum ir vėl pradėtum iš naujo, su laivu išplaukęs į didelius vandenis. Prasiblaškyti visada gerai, bet revoliucijos poreikio nejaučiu. Tai gali būti smulkmenos - netikėtai skaniai išvirta kava, kuri reikiamu momentu pataisė mano nuotaiką...”

REKLAMA

Ir meilė? Gali būti ir meilė, nusileis.

Keli faktai

1982 m. Arvydas Dapšys baigė Valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija).

Po baigimo 8 metus dirbo Akademiniame dramos teatre.

Nuo 1990 m. daugiausia vaidina Mažajame teatre, beveik visuose režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose („Vyšnių sodas”, „Revizorius”, „Madagaskaras”, „Belaukiant Godo” ir kt.).

Sukūrė apie 40 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje.

Vienas pastarųjų vaidmenų - rašytojas Jono Vaitkaus spektaklyje „Atsitiktinis žmogus” Rusų dramos teatre.

Danutė ŠEPETYTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų