Neseniai Šveicarijoje atidarytoje parodoje eksponuojamos skandalingiausios ir įdomiausios archeologijos pasaulio klastotės.Tarp eksponatų – ir netikros kaukolės bei iš digliauodegės rajos liekanų pagaminti drakonai. Paroda taip pat atskleidžia, kad žmonės artefaktų klastotes gamina jau tūkstančius metų, rašo spiegel.de.
1563 metais Vokietijos imperatoriškojo riterio Antono Waldbotto von Bassenheimo tarnai nuėjo į jo prašmatnų vynuogynus kaupti vynuogių. Staiga vienas iš darbininkų aptiko romėnų kapavietę. Joje buvo monetų ir juoda urna su kaulais. Vien urnos, kurią jis nurodė papuošti sidabro apvadu, didikui neužteko. Vėliau jis gyrėsi, kad urna buvo tikra. Tačiau tai – netiesa.
Dabar ši urna – Šveicarijos Nešatelio mieste atidarytos ekspozicijos dalis. Joje pristatomos nuostabą keliančios klastotės iš įvairių istorinių laikotarpių. „Latenium“ archeologijos muziejuje rodomi ir faraonų biustai, sukurti vingiuotuose Kairo skersgatviuose, etruskų vazų imitacijos ir paauksuoti druidų pjautuvai. Visi jie sukurti norint apgauti.
Paroda „Klastočių amžiai“ nukelia lankytojus į tamsų nusikaltėlių menininkų, prekeivių vogtomis gėrybėmis ir ambicijų kupinų mokslininkų, lengvai leidžiančių juos apkvailinti, pasaulį.
Tą galima pasakyti ir apie Paryžiuje esančio „Quai Branly“ muziejaus atstovus, kurie nusipirko esą daugiau kaip 500 metų senumo actekų kaukolę, pagamintą iš kvarco. Nelaimei, kaip parodė neseniai atliktas tyrimas, ji pagaminta naudojant malimo įrenginį. Dirbinys greičiausiai atkeliavo iš vakarų Vokietijoje esančio Idar-Oberšteino miesto, svarbiausio brangakmenių apdirbimo centro, kur buvo pagamintas maždaug 1890 metais.
Tačiau, kaip sakoma, „mundus vult decipi“ – pasaulis trokšta būti apgautas. Homo sapiens jau prieš 35 tūkst. metų kopijavo jūros kriaukles. Neolito vėrinys padarytas iš 118 tikrų elnio dantų ir 65 kopijų, išdrožtų iš kaulų.
Meno pasaulio klastočių istorija yra ilga. Senovės Graikijoje cirkuliavo netikros brangenybės, kurios esą priklausė Elenai iš Trojos. O neolito kirvelis, senovėje aptiktas romėnų, buvo laikomas „Jupiterio žaibo spinduliu“.
Naujaisiais laikais klastotojai atsigręžė į mokslą. Jie pagamino vienaragio kaukolių, o 1822 metais Londono gyventojai galėjo grožėtis „undine“. Parodoje Neuchatel eksponuojamas ir „drakonas“ – pagamintas iš rajos liekanų.
Faktas, kad tokie niekai pateko į visuomenines kolekcijas, susiję su imperialistine karštine, XIX amžiaus pabaigoje supurčiusia didžiausias pasaulio galybes, besivaržančias, kas pirmasis atras praeities lobius.
Iš to pasipelnė klastotojai, ypač kai jų klastotės tenkino nacionalines ambicijas. Pavyzdžiui, 1866 metais Napoleonas III eksponavo netikrą keltų laikų vazą, papuoštą galų gaidžiu, tarsi teigiančiu, kad Prancūzijos heraldikos gyvūnas buvo garbinamas jau keltų laikais.
Tuo metu Britų muziejus išdidžiai paskelbė atradęs kaukolę, kuriai, kaip manyta, yra mažiausiai 200 tūkst. metų. Kuratoriai tvirtino, kad šis „ankstyviausias anglas“ yra ilgai ieškota jungtis tarp beždžionių ir žmonių.
Iš tiesų išdaigininkas prie šių laikų kaukolės liekanų pridėjo orangutango apatinį žandikaulį ir šimpanzės dantį bei visa tai paslėpė žvyro kasykloje netoli Londono.
Žydų juvelyras Israelis Rouchomowsky buvo klastotojas novatorius. Maždaug 1890 metais jis meno pasauliui iš savo dirbtuvių Odesoje ėmė tiekti sendintas monetas ir vėrinius.
Auksinis šalmas, sveriantis daugiau kaip 800 gramų, kuri I. Rouchomowsky papuošė scenomis iš „Iliados“ bei užrašu, laikomas geriausiu jo darbu. Kaip teigiama įraše, tiara yra Graikijos Juodosios jūros kolonijos Olbijos dovana Skitijos karaliui Saitaphernesui. Luvrą šis dirbinys taip sužavėjo, jog jis jį įsigijo už rekordinę 200 tūkst. frankų kainą.
Apgavystė atskleista 1903 metais, o iš to šaipėsi visas pasaulis. Berlyno mokslininkai ypač pajuokė Luvrą, tačiau tai nepadėjo jiems patiems išvengti klastotojų pinklių – netrukus jie nusipirko netikrą vaškinį Leonardo da Vinci biustą.
Europos ir Jungtinių Valstijų muziejuose guli šimtai suklastotų meno dirbinių. Klastočių sąrašas yra ilgas, o daugeliu atvejų kuratoriams pavyko nuslėpti savo apmaudžias klaidas.
Didingiausias parodoje rodomas eksponatas – tariamai 800 metų senumo bronzinis arklys, niekad iki šiol viešai nerodytas. Kaip teigiama parodos kataloge, klastotę atskleidė teisiniame ginče ekspertu liudytoju buvęs archeologas.
Tačiau tikroji istorija, nutikusi 1980-aisiais, kiek kitokia.
„Tuomet sulaukiau skambučio ir nuvažiavau į Lozaną“, – pasakoja senienomis Bazelyje prekiaujantis Chistophas Leonas. Jis sutartoje vietoje susitiko su keturiais italais, kurie jam parodė didelį bronzinį gyvūną.
Jo pirmasis įspūdis, kaip teigia dabar, buvo, kad „tai vienetinis eksponatas. Patina atrodė tikra“.
Tačiau stilistiniai kojų bruožai ir arklio karčiai kėlė įtarimą. Už 24 tūkst. Šveicarijos frankų užstatą Ch. Leonui buvo leista paimti kanopą, kuri buvo nulūžusi nuo statulėlės. Jis ją ištyrė Bazelio metalo gamykloje. „Tai buvo įprasta vokiška bronza“, – teigė Ch. Leonas.
Potencialus pirkėjas iš „Getty“ muziejaus Kalifornijoje, jau atvykęs į Šveicariją su daugybe pinigų, paskutinę minutę buvo įspėtas, kad tai – klastotė. Nepaisant to, gauja, turinti sąsajų su mafija, netrukus Niujorko banke išsigrynino 40 mln. dolerių čekį, gautą už bronzinį arklį.
Ir nors keturi italai buvo pagauti ir nuteisti ilgiems metams kalėti, pinigai taip ir nerasti. Arklio kūrėjas taip pat pradingo.
„Būtent taip paprastai viskas ir būna. Klastočių kiekiai meno rinkose nuolat auga, o jų vikrių pirštų kūrėjai beveik visuomet lieka šešėlyje“, – kalbėjo Ch. Leonas.
