Palangos menininkas Vytautas Kusas drąsiai rodo jo studijos slaptavietę. Sienoje už paveikslo – neįkainojamos vertybės. Tik ne pinigais, o įdėtu darbu. Visos šios grožybės pagamintos iš kiaušinių lukštų. Postamentas sukurtas iš vėžlio kiaušinio.
„O sunku dirbti su vėžlio kiaušiniu? – Geresnis nei vištos. – Kodėl? – Labai storas yra tas kiautas“, – aiškina V. Kusas.
Auksinių rankų savininkas sukūrė iš žąsies kiaušinio: „Čia yra paauksuota mano rankom, šitas yra išdrožtas iš medžio ir paauksuotas. Ir… Yra laikrodis. Jūs beturit pusę valandos.“
Vytautas sako, kad kiaušinių lukštus versti meno kūriniais turi visą pasaulio laiką. Kai kuriuos daiktus sukurti prireikia ne vieno mėnesio, o kai kurie gimsta vos per pusvalandį: „Čia yra laikrodis. O miniatiūra yra mano nutapyta.“
Vytauto humoro jausmo, atrodo, užtektų ne tik jam, bet ir dar keliems žmonėms. Tai atsispindi ir jo kūriniuose: „Ir yra ragas. Ir panaudojau. – Kieno čia ragas? – Nu, mano.“
Dalis būsimam meno kūriniui Vytautas įsigyja prekybos centruose ar turgavietėse. O kai kuriuos objektus pagamina tiesiog pasirausęs tarp savo daiktų: „Senienose tą nusipirkau. O čia kaušinis. Nežinau, kieno yra. Radau savo dėžėse. Savo dėžėse radau tą kiaušinį ir panaudojau.“
Net šviestuvai menininko galerijoje pagaminti iš kiaušinių lukštų. Susikonstravo iš stručio kiaušinio. Vytautas uždega ir žvakes: „Na va, žvakidžių dar nebuvo. Kad būtų su žvakėm, dar nebuvo pas mane.“
O šviesos Vytautui reikia daug, nes kaip kitaip būtų pagaminęs oficialiai patvirtintą mažiausią Lietuvoje knygą. Vyras rodo, kaip ji gimė: „Čia prasideda knygos įrišimo principas.“
Menininkas išpjauna knygos puslapius. Tada juos suklijavęs palaiko paties sukonstruotose staklėse: „Jūs turbūt suprantat, kad šito mokslo man niekas nedavė. Čia viskas yra. Va, jau yra šešios knygutės.“
Tokiu pat principu vyras išpjauna knygos viršelius. Jie storesni, tad reikia kruopščiai sulenkti. Tada puslapiai ir viršeliai tampa vienu kūnu ir suklijuoti vėl atsiduria staklėse: „O po to yra drožimas. Šitaip droži ir išdroži. Nudrožęs gauni va.“
Popierinį stulpelį Vytautas kiša po savadarbe, kaip pats vadina, giljotina.
Ir štai, mažiausia Lietuvoje knyga jau paruošta skaityti. Abi knygos kraštinės vos 7 milimetrų, o raidžių dydį net įvardinti sunku. Tačiau kas čia parašyta perskaityti įmanoma. Tai paties Vytauto Kuso kurti eilėraščiai.
