Geriausios Lietuvos tenisininkės Linos Stančiūtės pavardę vis dar galima rasti septintame Moterų teniso asociacijos (WTA) reitingo šimtuke. Tačiau kitais metais trisdešimtmetį švęsianti ilgametė Lietuvos moterų teniso rinktinės lyderė baigia teniso profesionalės karjerą. Visgi nuo mėgstamos sporto šakos L. Stančiūtė nutolti nežada. Vilniuje duris jau atvėrė jos vardu pavadinta teniso akademija.
Lina, kalbos apie tai, kad planuoji baigti tenisininkės karjerą sklandė jau kurį laiką. Ar tavo, kaip profesionalios tenisininkės, karjera tikrai baigta?
Manau, kad taip. Turnyruose beveik nedalyvauju nuo praėjusių metų lapkričio. Šių metų pradžioje dar turėjau minčių žaisti, tačiau mano norams trukdė įvairios nedidelės traumos. Jas apsigydžiusi visgi nebuvau šimtu procentų tikra, kad kelionės per turnyrus mane vis dar traukia taip pat stipriai, kaip ankščiau.
Bet kokiems turnyrams reikia atitinkamai pasiruošti. Ir nors infrastruktūros prasme Vilniuje turėjau puikias galimybes treniruotis, kartais tiesiog nerasdavau su kuo tai daryti. Vienas negali, kitas išvykęs, trečias dar kur nors. Supratau, kad daugiau energijos suvalgo ne pačios treniruotės, ne įvairių teniso elementų šlifavimas, o organizaciniai treniruočių rūpesčiai. Todėl galiausiai ir nutariau dėti tašką.
Ar nepersigalvosi?
Kol kas manau, kad ne. Tiesa, vis dar galvoju, kad Federacijos taurės varžybose, žinoma, jei manęs Lietuvos rinktinei reikės, žaisti dar galėčiau. Šių varžybų antros ar trečios grupės kovoms galėčiau pasiruošti, sakykime, per mėnesį. Tad kodėl ne?
Federacijos taurės varžybose žaidei 68 mačus, daugiausiai iš visų Lietuvos tenisininkių. Darei tai su įvairių kartų mūsų tenisininkėmis. Ką manai apie dabartines savo koleges rinktinėje?
Manau, kad turime jauną ir perspektyvią rinktinę. Akvilė Paražinskaitė ir Justina Mikulskytė rinktinėje žaidžia jau kelerius metus. Šiemet prie mūsų prisidėjo Paulina Bakaitė. Šiek tiek girdėjau apie Šiauliuose besitreniruojančią keturiolikmetę Ivetą Daujotaitę, kuri patenka tarp pajėgiausių šio amžiaus tenisininkių Europoje. Manau, kad galime turėti pajėgią moterų rinktinę.
Aišku, daug priklausys nuo merginų užsispyrimo, darbo treniruočių metu ar tam tikrų sprendimų, lemsiančių jų karjeros posūkius. Pavyzdžiui, Akvilė ir Justina žada nuo rudens mokytis ir žaisti tenisą JAV universitetuose. Vieniems tokie sprendimai pasiteisina, o kitiems - ne. Žinoma, čia kalbu tik apie tenisą.
Ar pati neturėjai minčių derinti mokslus ir tenisą JAV universitetuose?
Pasiūlymų tikrai turėjau. Ir ne vieną. Tačiau minčių - ne. Aš gana anksti pradėjau profesionalės karjerą ir pirmą kartą tarp geriausių 250-ies žaidėjų pasaulyje patekau, berods, antrą sezoną. Todėl tuo metu nuoširdžiai maniau, kad universitetai - ne man.
Dabar nesigaili tokio pasirinkimo?
Tikrai ne. Gyvenau įdomų gyvenimą, žaidžiau mėgstamą žaidimą. Galbūt ne viskas susiklostė taip, kaip man norėjosi. Visgi buvau patekusi į antrą WTA šimtuką.
O ko pritrūko iki pirmo?
Dabar sunku pasakyti. Niekada neturėjau problemų su fiziniu pasirengimu. Ir čia, matyt, yra mano mamos ir tėčio nuopelnas, mat jie abu buvo lengvaatlečiai. Galbūt susidėjo tam tikros mano minėtos problemos dėl treniruočių sąlygų ir proceso. Žodžiu, daug įvairių nedidelių dalykų. Tačiau tikrai nesu nė sekundės pasigailėjusi savo sprendimo gyvenimą susisieti su tenisu.
Ar tai reiškia, kad ateitį sieji su tenisu?
Tikrai taip. Sutariau su savimi taip - vasarą skiriu poilsiui ir pramogoms, o nuo rudens kimbu į darbus „Linos Stančiūtės teniso akademijoje”, kurią įkūrėme kartu su tėčiu. Akademija jau veikia, vasarą su vaikais dirba tėtis.
Ar Lina Stančiūtė bus gera teniso trenerė?
Oi, kol kas sunku pasakyti, tačiau manau, kad taip. Visų pirma, esu sukaupusi daug patirties. Mačiau, kaip dirba ir treniruojasi geriausios pasaulio tenisininkės ir tenisininkai. Be to, jaučiu, kad noriu tai daryti. Vieną dalyką pastebėjau dar besitreniruodama pati - žaisdama pastaruoju metu su kuo nors iš mūsų jaunųjų tenisininkių aš vis dažniau norėdavau ne galvoti apie savo žaidimą, o patarti ir padėti joms. Todėl, sakyčiau, mintis apie akademiją atsirado ne spontaniškai, o palaipsniui.
Bet visgi į darbus neneri stačia galva?
Ne, tiesiog labai noriu skirti vasarą sau. Juk normalių vasaros atostogų neturėjau gal dvidešimt metų. Treniruotės, treniruotės, treniruotės, varžybos, varžybos, varžybos. Ir taip kasmet. Todėl vis dar negaliu atsidžiaugti draugais, jūra ir kitais panašiais malonumais.
