• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kažkada ekranuose reguliariai matydavome vengrų filmus. Jie turėjo galbūt ir ne per didžiausią, bet labai dėkingą auditoriją. Nes tas kinas buvo savitas, nenuolaidžiavęs publikai.

REKLAMA
REKLAMA

Manau, mačiusieji iki šiol nepamiršo garsiosios Istvano Szabo neformalios trilogijos ("Mefistas", "Pulkininkas Redlis", "Hanusenas"), keistų, neįprastai plastiškų Mikloso Janczo filmų ("Tyla ir riksmas"), neva tradicinių, bet tokių filosofiškai įtemptų veterano Zoltano Fabrio kūrinių ("Penktasis antspaudas"), kitų.

REKLAMA

Deja, Lietuvos ryšiai su Vengrijos kinu, atrodė, negrįžtamai nutrūko. Nors pasigirsta, kad ten tebedirba pagyvenusioji režisūros karta, kad ima rastis nauja, matyt, šioje šalyje nėra, kaip ir Lietuvoje, palankių sąlygų kinui rutuliotis, nes ir tarptautiniuose festivaliuose naujos vengrų juostos pasidarė tikra retenybė.

Žinoma, kai kurie meistrai, kaip ir lietuvių režisieriai, griebiasi bendros gamybos projektų. Neatleistina, kad savi platintojai nepastebėjo stiprių naujųjų I. Szabo kūrinių - apie žydų dinastiją skaudžiai pasakojusios epopėjos "Saulės šviesos skonis" arba "Skirtingų nuomonių", kur etinių pozicijų skirtybes taip įtikinamai gina pasaulinio garso žvaigždžių Harvey Keitelio ir Stellano Skarsgardo vaidyba.

REKLAMA
REKLAMA

Bet šiandien bent senus sentimentus atgaivins "Lietuvos" kino teatro renginys, spalio 22 dieną prasidedanti keturių vengrų filmų savaitė. Koks jos numanomas svoris, rodo jau vien tai, kad būtent šią savaitę veiklą Lietuvoje pradeda pas mus ką tik atidaryta Vengrijos ambasada.

Naujosios istorijos tragizmas

Juostos, parinktos savaitei, nėra iš naujausiųjų, tačiau Lietuvoje jos niekada nerodytos. Svarbu ir tai, kad visos jos sukurtos ant 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių lūžio, kai jau buvo galima rizikuoti prabilti apie neseną Vengrijos praeitį, ištarti tiesos žodį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visi filmai tuo ar kitu kampu liečia 1956 metų įvykių, kai sovietai žiauriai užgniaužė vengrų sukilimą, tragizmą.

Palo Sandoro "Danielis važiuoja traukiniu" pasakoja vienos neįvykusios emigracijos istoriją. Per sukilimą jaunasis Danielis, nelabai besiorientuojantis įvykiuose, sėdasi į traukinį link Austrijos sienos, greičiau vydamasis merginą, išsiruošusią net į Ameriką. Bet ar vytis?

REKLAMA

Danieliui šešiolika, o Peterio Gardoso "Kokliušo" personažai - dar mokinukai, apskritai nesuvokiantys, kas dedasi, ir besidžiaugiantys tik dėl to, kad nereikės eiti į mokyklą. Bet juk bus ir tokių, kurie nebesugrįš, nebeatsisės už to juodo suolo.

Platesniu rakursu

1989 metais gavęs europinę "Felikso" premiją už geriausią režisūrą Gezos Beremenyi "Eldoradas" apglėbia kur kas didesnį laiko tarpą. Prasidėdamas ankstyvu pokariu ir tik pasibaigdamas tais žaviais ir baisiais 1956-aisiais, tragikomiškas kūrinys žvelgia į savą kraštą per labai netradicinio, koloritingo charakterio prizmę.

REKLAMA

Šandoras Monoris (Karoly Eperjesas) - nekarūnuotas turgaus, juodosios rinkos valdovas. Dar nuo 1945-ųjų, nuo pardavinėjamos arklienos laikų, Šanis įsikalė teoriją, kad "pinigai - proto galia". Jis - apolitiškas individualistas, jam nedaro įspūdžio, kad visą filmą tylinti užguita žmona kartą sprogsta ir išvadina vyrą niekšu, gyvuliu, bedieviu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Girdėjęs ir pamilęs amerikietiškus mitus, Šanis kartais pats daro utriruoto kaubojaus įspūdį. Jaudina jo meilė anūkui, nors reiškiama ir ne visai įprastai: "Aš - tavo ir tėvas, ir senelis. Aš tave nusipirkau". O juk tikrai nuo nemėgstamo žento Šanis atsipirko. Bet aukso liedinys galiausiai neišgelbės nė herojaus.

"Eldoradas", kitose šalyse dar vadinamas "Mido prisilytėjimu", - neilgas, tačiau be galo intensyvus filmas. Tai lemia ir prieštaringas charakteris, ir tiksli, nepamirštama besikeičiančio laiko atmosfera.

REKLAMA

M. Meszaros - apie save

Viena žymiausių pasaulyje moterų režisierių Marta Meszaros įvairiais metais kūrė kino trilogiją, kurios autobiografinių šaknų ji ir nemano slėpti. Jos tėvas buvo garsus vengrų skulptorius komunistas, 1936 metais išvykęs į mylimą Sovietiją, kur jį ir represavo. Vis dėlto pati Marta, jau kitai epochai atėjus, mokslus baigė irgi Maskvoje.

REKLAMA

Jos garsiąją trilogiją, premijuotą Kanuose, nominuotą "Oskarui", geriausia, žinoma, žiūrėti nuosekliai. Tačiau visi trys filmai - ganėtinai savarankiški. Tad savaitėje pristatomas "Dienoraštis tėtei ir mamai" (1990) nekels lietuvių publikai klausimų: o kas buvo prieš tai?

Nors Maskvos kinematografijos studentė ir turi Juli (Zsuzsa Czinkoczi) vardą, supranti, kad už jos stovi pati autorė. Herojė dar spėja į trumpam buvusį laisvą Budapeštą, bet tuojau po tų neilgų džiaugsmo akimirkų prasideda baisus raudonasis teroras.

M. Meszaros netyli ir šiandien. Šiemet ji filmavo vaidybinę juostą apie prieštaringą vengrų politikos figūrą Imre Nagy (jį kūrė lenkų aktorius Janas Nowickis), o tarp jos didžiausių svajonių - sukurti biografinį filmą apie įžymiąją moterį Marie Curie-Sklodowską.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų