Balandžio 23 ir 24 dienomis, 20 val., Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro (OKT) premjera – „Uždaras vakaras“.
Šį vienos dalies spektaklį kūrė scenografė Jūratė Paulėkaitė, aktorius Dainius Gavenonis, aktorė ir dainininkė Brigita Bublytė kartu su aktoriais Povilu Budriu, Darium Gumausku, Aleksu Kazanavičium, Remigijum Vilkaičiu, smuikininke Ana Čekasina, kontrabosistu Vyčiu Nivinsku, videomenininke Aurelija Maknyte ir šviesų dailininku Eugenijum Sabaliausku. Balandžio 26 d. spektaklį galės pamatyti ir Kauno žiūrovai – 18 ir 20.30 val. Kauno kameriniame teatre.
Scenografės Jūratės Paulėkaitės ir aktoriaus Dainiaus Gavenonio pavardės jau ne pirmą kartą OKT/Vilniaus miesto teatro repertuare atsiduria „spektaklio autorių“ grafoje. 2006 metais jiedu dirbo kūrėjų komandoje prie Birutės Mar „Grimo operos“, pro padidinamąjį stiklą žvelgiančios į tai, kokius pėdsakus veide ir sieloje palieka prisiimtas įvaizdis, „sielos makiažas“, o 2007-aisiais pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“ sukūrė gyvenimą kartu nugyvenusios poros tarpusavio santykius tyrinėjančią parabolę „Kartu“. Šįkart darbui įkvėpė aktorės bei dainininkės Brigitos Bublytės muzikinė kompozicija senovinės lietuviškos pasakos „Žmona deivė“ tema.
Mykolo Budraičio nuotr.
Apie tai, kodėl ėmėsi tokios iniciatyvos, kodėl sudaryta būtent tokia spektaklio kūrėjų grupė ir kodėl šis „vakaras“ – uždaras, pasakoja Jūratė Paulėkaitė:
- Ši iniciatyva – tai lyg profesinis pasitikrinimas. Esam teatro profesionalai, tačiau atsirado noras šiek tiek nuklysti nuo centro. Eiti patiems ir vestis žiūrovą į kitokią, kitą sritį, iš anksto nežinant, ar čia laukia atradimai. Kadangi niekas neatėjo ir mums tokios kelionės nepasiūlė, ėmėmės to patys.
Mums buvo įdomus performanso žanras: ne tiek vaidyba, kiek informacijos, ženklų siuntimas žiūrovui. Tai lyg eksperimentas, ar laboratorinis darbas, kokius darydavom mokykloje: paties teatro, ryšių tarp publikos ir spektaklio tyrinėjimas.
„Uždaras vakaras“ – hermetiškas spektaklis. Kai visuomenė darosi atviresnė, o teatras vis labiau socialus, įdomūs tampa visai kitokie dalykai. Tokie, kurių neįmanoma interpretuoti vienareikšmiškai, kurių suvokimas yra labai individualus. Ir mums šįkart įdomu bendrauti ne su žiūrovų grupe, o su atskiru tos grupės individu temomis, kurios remiasi itin asmenišku patyrimu. Aktoriai, imituojantys hipnozės seansą, leis žiūrovui stebėti sapną.
O komanda, surinkta šiam eksperimentui – tai žmonės, kurie pagal mūsų spėjimą, galėtų būti įdomūs vieni kitiems ir galėtų dirbti kartu tokiomis sąlygomis, kai nėra autoritetų, nėra garantijų, kai spektaklio dramaturgija kuriama kartu ir kiekvienas yra atsakingas ne tik už savąjį fragmentą, bet ir už spektaklio visumą. Svarbu tai, kad norėjosi eksperimentuoti su brandžiais žmonėmis, profesionalais, kurie gali leisti sau rizikuoti.“
