Vyriausybės formavimo peripetijos vis kaitina krašto politinę atmosferą. Didžiausia naujos Vyriausybės mįslė buvo ilgai Arūno Valinsko neviešinti kandidatai į ministrų postus ar svarstymai, bus ar nebus Artūras Zuokas ministras. O ypač klausimas, kas taps nauju šalies Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovu. Po ilgai užtrukusių derybų su prezidentūra pagaliau paaiškėjo, kad į užsienio reikalų ministro postą Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) siūlys dabartinį ambasadorių Jungtinėje Karalystėje, karjeros diplomatą Vygaudą Ušacką.
Prieš naujos koalicijos postų dalybas pasigirdo balsų, kad esą pagal LR Konstituciją užsienio politikos vadžias savo rankose laiko prezidentas, todėl URM netenka strateginės reikšmės. Juo labiau jog ES vis labiau vykdo bendrą užsienio politiką, vadinasi, kursas ir prioritetai nubrėžti, laikomasi tęstinumo politikos, tad URM vaidmuo nebėra toks svarbus.
Tokie svarstymai turi tiesos, bet nesinori pamiršti „Lietuvos žinių“ publikacijos „Valstybės užvaldymas“. Priminsiu, kad joje URM nurodyta kaip „ilgametė klano (turima omenyje „valstybininkų“ grupuotė) formavimosi vieta. Vienas svarbiausių jo įrankių“. Straipsnyje taip pat buvo pažymėta: „Šiuo metu URM, kaip ir VSD, vadovaujamas pareigas iš esmės eina tik klanui parankūs žmonės.“ Vieša paslaptis, kad ši atranka yra Albino Januškos, buvusio URM sekretoriaus, prioritetas. Juk URM - jo tėvonija, savotiška autonominė respublika Vyriausybės sudėtyje. Visa tai liudija, jog URM yra didelių interesų sankirtų vieta. Net „Lietuvos ryto“ televizija neslėpė, kad, pavyzdžiui, tarp kandidatų į ministrus šmėžavęs ministerijos sekretorius Žygimantas Pavilionis yra „valstybininkų“ grupuotės favoritas.
Tad suprantama, kodėl taip sunkiai vyko naujo ministro paieškos. Juk akivaizdu, kad yra neišvengiama naujo diplomatijos šefo ir A.Januškos priešprieša. Kitaip tariant, naujasis ministras turėtų arba nusilenkti A.Januškai, arba ryžtis konfliktui su juo ir jo žmonėmis.
Toks konfliktas būtų užprogramuotas, jei URM vadovu taptų politikas. Viena vertus, teisus apžvalgininkas Virgis Valentinavičius, pagrįstai piktinęsis tuo, kad „URMas kažkodėl lieka įsitikinęs, jog civiliai jiems nereikalingi“. Tokia padėtis lemia, kad URM neretai nukrypsta nuo savo tiesioginių uždavinių - vykdyti šalies užsienio politiką. Užuot tai darius, rezgamos „dvaro“ intrigos, pigiai politikuojama.
Kad ministerijoje užsiimama ne tiesioginiu darbu, puikiai liudija nesenas atvejis, kai užsienio reikalų viceministras Jaroslavas Neverovičius kreipėsi su skundu į Generalinę prokuratūrą dėl esą antisemitinio turinio humoristų Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko vaizdo įrašo „Iš inkilo išrūkomi žydai“. Tik žmogus, neturintis humoro jausmo, arba rimtas intrigantas gali šiame siužete įžvelgti antisemitizmą. Noriu priminti, kad „Inkilas“ - penkerių metų senumo laidos „Orbita“ siužetas, o jo įrašą buvo galima rasti svetainėje „Youtube“. Taigi URM vyrukai landžioja po „Youtube“ ir ieško ten tarptautinio Lietuvos prestižo kenkėjų...
Akivaizdu, kad URM reikalingas žmogus, kuris užimtų principingas pozicijas. Kita vertus, perdėm radikalūs sprendimai (jų galėjo imtis Audronius Ažubalis) izoliuotų ministrą nuo viso šios struktūros aparato. Deja, kiti, be A.Ažubalio, TS-LKD kandidatai į šį postą neatrodė rimtai. Sutikime, kad Vytauto Landsbergio ar Algirdo Saudargo gražiausios dienos jau praeityje, o kalbos apie Emanuelį Zingerį neatrodo solidžios.
Taigi V.Ušacko kandidatūros pasirinkimas šioje situacijoje, regis, pats racionaliausias. Sunku tikėtis, kad jis griebsis radikalių veiksmų, bet verta laukti, jog jo vadovaujama žinyba įgaus normalų veidą. Juk V.Ušackas žada imtis priemonių išsklaidyti „valstybininkų“ šešėlį, metamą ant Lietuvos diplomatijos, kalba apie „atvirų durų“ politiką ir ministerijos darbo skaidrumą.
Kitas dalykas, kad taip pat galima sakyti, jog V.Ušackas - žmogus „iš šalies“. Nuo 2000-ųjų jis yra derybininkas ir ambasadorius, vadinasi, buvo atokiai nuo URM vykdomos „kadrų politikos“, „valstybinių reikalų“ sprendimo. Todėl klaidinga būtų manyti, kad V.Ušackas - „valstybininkų“ žmogus, juolab jog, pasak V.Landsbergio, „neregistruotos partijos dienraštis“ metų pradžioje savo puslapiuose ne kartą buvo užsipuolęs ambasadorių Jungtinėje Karalystėje. Geru ženklu vertėtų laikyti ir tai, kad prezidentūra santūriai sutiko žinią apie kandidatą į užsienio reikalų ministrus. V.Ušackas vertintinas kaip kompromisinė ir tarpinė figūra URM grąžinant į jos tikrąją vietą šalies politiniame gyvenime.
Tomas VILUCKAS
