Albinas Čaplikas
Nors po sovietų imperijos griuvimo praėjo jau ketvirtis amžiaus, tačiau iš socializmo išsivadavusių šalių gyventojai vis dar susiraukia išgirdę apie kolektyvinį gyvenimo būdą, apie kolektyvinę, taigi lyg ir visų, bet tuo pat metu ir niekieno, nuosavybę. Gal todėl Lietuvoje taip sunkiai kuriami kooperatyvai: juose žmonės užuodžia liūdnai pagarsėjusių kolūkių arba komunų kvapą. Todėl mes tik stebimės sužinoję, kad Vakarų Europos šalyse laisvi piliečiai savo noru buriasi į mums įtartinas bendruomenes, dar vadinamas komunomis.
Turiu galvoje ne Izraelyje vis dar gyvuojančius kibucus, kuriuose – ir darbas, ir vartojimas bendri. Jų idėjos autoriumi pripažįstamas Eržvilke gimęs Hermanas Šapira – pagarsėjęs sionistas, Heidelbergo universiteto matematikos profesorius. Beje, pirmasis kibucas prie Tiberiados ežero Galilėjoje buvo įkurtas 1910-aisiais, jau po H.Šapiros mirties, tačiau dar iki bolševikų perversmo Rusijoje, taigi reikėtų paneigti teiginius, kad kibucų idėją į Izraelį atvežė iš Rusijos imperijos emigravę žydai. Greičiau galėjo būti atvirkščiai.
Taigi nustebsite sužinoję, kad komunos, arba bendruomenės, šiais laikais dygsta konservatyviojoje Anglijoje. Vienoje iš jų, įsikūrusioje šalia Lidso, prieš trejus metus apsigyveno ir lietuvių emigrantų šeima iš Kauno. Lietuviai į šią komuną pateko paraginti bičiulių iš Krokuvos ir gavę jų rekomendaciją. Apskritai Tokių bendruomenių, angliškai vadinamų „cohousing“, nariai patys pasirenka savo kaimynus. Tikriausiai ne vienas susigundytume galimybe pasirinkti kaimynus?
Taigi netoli Lidso ir įsikūrė 26 nedidelių namų komuna. Joje gyvena ir dirba apie 40 suaugusių žmonių ir apie 15 vaikų. Visi namai pastatyti ratu ir supa bendrą sodą, tarsi vidinį kiemą. Bendruomenė turi bendrą žemės sklypą, bendrą skalbyklą, įvairias remonto dirbtuves, 25 namus, kuriuose gyvena, ir vieną bendrą namą, kuriame visi susitinka, bendrauja, gamina maistą ir valgo, leidžia vakarus, skaito spaudą, buriasi į įvairiausias bendravimo grupes. Kokie kiti bendri daiktai? Skalbykloje stovi penkios ar šešios skalbimo mašinos, komunos nariams užtenka 10 dviračių ir tiek pat automobilių. Taip sutaupoma – šioje komunoje vienai šeimai tenka tik 0,4 lengvojo automobilio, o Anglijoje vienai šeimai tenka vidutiniškai po 1,2 automobilio.
Kaip minėjau, visų 25 namų fasadai pasukti į sodą, tačiau iš kitos namo pusės yra ir po nedidelį asmeninį žemės lopinėlį. Komuna elektros ir šilumos išlaidas taupo, įsirengusi saulės kolektorius. Komunos nariai du kartus per dieną gamina maistą visai bendruomenei. Sunku patikėti – šis darbas atliekamas savanoriškai, nėra jokio grafiko. Aiškiai sutvarkyti ir nuosavybės reikalai. Kiekvienas komunos narys turi komunos akcijų, kurias, jei sumano pasitraukti, turi parduoti likusiems nariams. Tada šie paskelbia apie atsilaisvinusią vietą ir renkasi kandidatus. Pirmenybė teikiama tiems, kuriuos pasirenka kaimyninio namo gyventojai. Kai kurie komunos nariai dirba už jos ribų, o dalis darbuojasi komunoje ir užsiima sodininkyste, remonto darbais, tvarko finansinius komunos ir jos narių reikalus.
Gal ši komuna yra išimtis ir į ją nevertėtų kreipti dėmesio? Kai mano pažįstami buvę kauniečiai pasidalijo nauja patirtimi, pasidomėjau šiuo reiškiniu išsamiau ir apstulbau sužinojęs, kad komunų tinklas jau apraizgė ūkanotąjį Albioną. Šiek tiek piečiau Lidso, apie 60 kilometrų už Londono esančiame Kembridže kaip tik šiuo metu statoma komuna, kurioje bus 40 namų. Planuojama, kad ji komuna pradės veikti 2015-ųjų pabaigoje. Ši komuna bus kiek kitokia – namus ir žemės sklypą komuna išsinuomos iš savininko 99 metams. Apskritai per pastaruosius trejus metus Anglijoje jau susikūrė 18 tokių bendruomenių. Izraelyje tokios komunos paprastai įsikuria nuošalioje vietoje ir užsiima žemės ūkio veikla, o Anglijoje jos veikia ne tik miesteliuose, bet ir miestuose, užimdamos kelis miesto kvartalus, pavyzdžiui, tokios komunos veikia Londone, Kardife, Niukasle. Važiuodami gatve gal net nežinosite, kad įvairavote į komunos teritoriją. Beje, Anglijos miestų municipalitetai, savivaldos organai, palaiko tokių projektų įgyvendinimą, nes komunos yra aktyvios ir dėl smulkmenų nesikreipia į valdžią pagalbos.
Dėmesį patraukia ir bendruomenės, į kurias susiburia vyresnio amžiaus žmonės. Štai Londone šįmet pradėjo veikti bendruomenė, į kurią susibūrė 50 metų peržengę žmonės. Nesuklyskime – tai tikrai ne ligotų žmonių pensionatai. Tai bendruomenės, kurių nariai nori gyventi savarankiškai, tačiau tuo pat metu ir aktyviai bendrauti su žmonėmis, kurių interesai sutampa.
Taigi ar dar klausite, kas nutiko anglams? Jie taip priešinasi svetimėjančiam pasauliui. Žmonės nori natūraliai bendrauti ir būti aktyvūs, o ne gyvenimą praleisti prie melsvųjų ekranų.
Dabar Anglijoje atidžiai stebima, kaip seksis išgyventi jau įsikūrusioms bendruomenėms. Jeigu socialinių problemų sprendimo viltys pasiteisins, per artimiausius metus vien šalia Lidso bus pastatyta dar 20 tokių bendruomenių, kuriose gyvens iki 3 000 žmonių.
