Kaip visada su šypsena veide Mantas stovėjo vienais marškinėliais ir trumpomis kelnėmis. Aš apsidairiau ieškodamas danguje švediškos saulės. Nuo žvarbaus vėjo slėpiausi džemperyje.
„Šiandien – tikrai puikus oras, - pakartojo Mantas, kai judėjome link kavinės. – Aš visada pamenu laikus, kai gyvenau Mora miestelyje. Ten žiemą termometro stulpelis pasiekdavo 40 laipsnių šalčio žymą. Nebuvo labai smagu, bet į mokyklą reikėdavo dar dviračiu minti“.
Tokius prisiminimus M. Armalis stumia į šalį, nes jau galvoja apie ilgą kelionę į Kaliforniją, kur apie tokius šalčius žmonės tikrai nežino. Ten jo laukia San Chosė „Sharks“ klubas.
„Kol kas atostogų neturėjau. Šiek tiek pailsėjau sezonui pasibaigus, tačiau dabar treniruojuosi asmeniškai su treneriu sporto salėje“, - prisipažino M. Armalis. - Mano siekiai visada tokie patys. Noriu tapti geriausias pasaulyje. Tai yra didžiausias mano tikslas. Pasirašyti sutartį su NHL klubu – tai tėra vienas laiptelis. Dabar reikia eiti toliau. Pirmiausia, reikia patekti į pagrindinę komandą. Jei nepateksiu, reikės parodyti, ką sugebu AHL lygoje. Pagrindinis tikslas dabar yra būti pasiruošusiam. Todėl intensyviai treniruojuosi... Nes reikės varyti toliau“.
- Kada atsirado noras būti geriausiu vartininku?
- Jis egzistavo nuo vaikystės. Šis noras visada buvo su manimi. Tiesiog maniau, kad galėčiau tokiu tapti (šypsosi) Nors dabar yra labai daug gerų vartininkų pasaulyje. Sunku bus pasiekti savo tikslo, bet jei tokio noro neturėčiau, pagalvok, kur man eiti toliau? Jei neturėčiau tokio noro, nežaisčiau ledo ritulio. Neskirčiau jam tiek savo gyvenimo laiko.
- Pameni, kaip tapai vartininku?
- Buvau ir vartininkas, ir žaidėjas iki keturiolikos metų. Žaidžiau dvejose komandose – viena buvo pajėgesnė, kita silpnesnė. Jos varžėsi skirtingose lygose. Stipresnėje komandoje žaidžiau vartininku, blogesnėje buvau žaidėjas. Įvairios buvo treniruotės, išmokau visai kitaip matyti ritulį... Manau, ši patirtis man labai padėjo. Tačiau mano draugas, kuris už mane buvo vyresni trimis metais, nuolat mane statydavo į vartus. Juose man labiau patiko. Vartininkas... Tai keistas darbas.
- Kodėl?
- Nes vieną kartą tu esi didvyris, kuris išgelbėja savo komandą ir laimi rungtynes, kitą karta esi tas, kurį visi kaltina dėl pralaimėjimo. Mano pozicija yra labai keista. Bet būtent dėl to ji man ir patinka. Nuolat svyruoju svarstyklėse. Tai man primena golfą... Pastaruoju metu daug laiko praleidžiu golfo laukuose. Tai žaidimas, kuriame reikia daug galvoti. Net sunku įsivaizduoti, kaip sunku yra būti profesionaliu golfo žaidėju, nes jis nuolat jaučia psichologinį spaudimą. Tai sporto šaka, kurioje tik pats gali save išgelbėti. Kartais tokį patį jausmą išgyveni saugodamas vartus. Jeigu nesu geriausios formos – negalėsime laimėti.
- Ar dažnai ant savęs pykti?
- Labai dažnai. Ypač dabar, kai žaidžiu golfą...
- O ant ledo?
- Pykstu. Žinai, kiekvieną įvartį vartininkas gali „išimti“. Nors daugelis kalba „Čia ne vartininko kaltė, nes tai buvo neištraukiamas įvartis“. Tačiau jeigu esi teisingoje vietoje, randi tinkamą momentą, kažkaip juk gali „ištraukti“. Kartais galbūt per daug ant savęs pykstu. Tačiau yra viena svarbi detalė: kai esi vartininkas, negali rodyti savo emocijų. Negali parodyti, kad blogai jautiesi. Privalai žaisti toliau ir laukti kito ritulio. Vartininko psichologija veikia visus komandos žaidėjus. Jeigu žaidėjai mato, kad jų vartininkas nėra čia, nėra kartu su jais, jie pradės bijoti, kai varžovai mes į mūsų vartus, žaidėjai pradės jaudintis. Savo emocijų nerodyti išmokau per paskutinius du metus. Komandos draugas Mikaelis Tellqvistas man paaiškino, kad galiu jaustis bet kaip, tačiau to negali parodyti savo komandos draugams.
- Sklinda kalbos, kad ledo ritulio vartininkai yra... Keisti.
- Juk turi būti keistas žmogus, jei stoji į vartus ir gaudai ritulius. Tai yra amžinas klausimas. Manau, kad šiame pasakyme yra truputis tiesos. Vartininkai yra individualistai komandiniame sporte. Jie aikštėje yra vieni patys: niekas neišgelbės. Dėl to jie skiriasi nuo žaidėjų. Keistas? Įdomus žodis...
- Kiek tavo sprendimą pasirašyti sutartį su „Sharks“ nulėmė faktas, jog ten žaidžia kitas lietuvis Dainius Zubrus?
- Tai nebuvo faktorius. Tai atsitiktinumas. Smagu, kad du lietuviai – toje pačioje NHL komandoje, tačiau tai tikrai nebuvo rodiklis. Turėjau ir kitų pasiūlymų iš NHL klubų, tačiau jose vartininkai yra labai stiprūs. Pirmojo vartininko vietą ten būtų buvę sunku išsikovoti. Taip pat jų AHL lygos komandos buvo per toli nuo pagrindinių klubų... Man reikėjo galvoti apie tai, kad turėčiau didesnes galimybes išsikovoti vietą pagrindinėje sudėtyje.
- Tavęs nė kiek negąsdina persikraustymas į JAV?
- Ne. Amerika turi panašumų į Švediją. Ne, aš nebijau. Bus ir ten švedų... Manau, kad mintis apie mano kraustynes labiau gąsdina mano mamą.
- Ji sunkiai priėmė šią žinią?
- Tik spėjau persikelti namo į Stokholmą. Mamai buvo paprasta ateiti pažiūrėti rungtynes, kuriose žaisdavau, parvažiuodavau kartais į namus. O dabar? Geriausias variantas – penkiolikos valandų skrydis. Tėvai nelabai spėjo sureaguoti pozityviai, nes praleidau pasaulio čempionatą, teks keltis toli. Visi tie aspektai neleido jiems labai džiaugtis mano sutartimi su paties aukščiausio lygio komanda.
- Kaip pats šventei?
- Aš labai ilgai žinojau, kad pasirašysiu sutartį. Tai man trukdė džiaugtis. Privalėjau tylėti, niekam negalėjau pasakoti, nors tryškau džiaugsmu. O po pasirašymo iš džiaugsmo teliko „Jo, pasirašiau“. Viena paprasta frazė beliko. Nuvažiavęs į San Chosė supratau, kad sprendimas yra teisingas. Tada labai džiaugiausi, kad išsirinkau teisingą vietą.
- Ar jautiesi dabar žvaigždė?
- Ne, nesijaučiu. Niekas nepasikeitė, aš toliau žaisiu savo ledo ritulį. Tik dabar, galbūt, manimi domėsis daugiau žmonių. Tačiau mano gyvenimas nesikeis. Na, nebent dažniau reikės fotografuotis...
- O kaip tavo modelio karjera?
- Dabar aš žaidžiu ledo ritulį, nėra laiko modeliavimui... Anksčiau, prieš tris metus, kai žaidžiau Švedijos trečioje lygoje, paprašydavau klubo, kad mane išleistų į Milaną pamodeliauti. Dabar net neturiu noro prašyti, nes mano tikslas yra ledo ritulys.
- Ar dažnai pasaulyje tenka aiškinti, jog esi lietuvis?
- Aš visada prisistatau lietuviu, tik pridedu, kad augau Švedijoje. O lygoje žaidžia žaidėjai iš viso pasaulio, jiems nėra didelio skirtumo, iš kur atvykai – ar iš Švedijos, ar iš Australijos. Jiems nesvarbu. Esi žaidėjas ir jie nori, kad tu gerai žaistum.
- Kaip manai, ko reikia, kad daugiau lietuvių išvažiuotų į NHL?
- Vyriausiasis Lietuvos rinktinės treneris Berndas Haakė labai stengiasi, kad mūsų žaidėjai pamatytų pasaulį, semtųsi įvairesnės patirties, tačiau vieno žmogaus neužtenka. Mums neužtenka vieno žmogaus, kuris žino, kaip treniruoti ir kaip žaisti ledo ritulį. Tarkime, Švedijoje nėra tiek daug žmonių kaip Kanadoje, tačiau čia visi treniruojasi teisingai. Šalyje yra institutas, kuris prižiūri ledo ritulio raidą. Čia privalai praeiti kursus, jei nori būti treneris. Jie susipažįsta su Švedijos ledo ritulio tradicijomis ir treniruočių sistema. Visi jie mokosi to paties... Todėl Švedijoje yra tiek daug žaidėjų, kurie gali „muštis“ su pačiais pajėgiausiais pasaulio žaidėjais.
- Išduok paslaptį, kaip nepamiršti lietuvių kalbos?
- Su tėvais kalbuosi žemaitiškai. Visada namuose kalbame žemaitiškai... Tačiau, susirašinėjame su mama labai įdomiai: ji rašo lietuviškai, aš atsakau švediškai. Taip man yra greičiau. Dabar geriau šneku lietuviškai negu anksčiau. Pamenu, kai pirmą kartą atvykau į Lietuvos jaunių rinktinę šešiolikos – nieko nesupratau, ką kalba komandos draugai. Važiavome tada į Baltarusiją... Tačiau ten buvo vienas įdomus niuansas: jie vartojo labai daug rusiškų „gražių“ žodžių. Aš tų žodžių nemokėjau, todėl buvo sunku suprasti, ką jie kalba.
