„Skaudžiausiai buvo tada, kai daug metų kieme pražaidęs krepšinį ir galvojantis, kad puikiai jį moku žaisti, nuėjau į krepšinio treniruotes, kur treneris pasakė, kad krepšininko iš manęs nebus. Išgirdau žodžius, kad esu per žemas ir netinku šiam sportui“, - atvirai pasakojo dabar vienas geriausių Lietuvos kovotojų.
Kokia buvo tavo vaikystė, paauglystė? – paklausiau T. Jonkaus.
Ji buvo labai aktyvi. Jau nuo pat mažų dienų nenusėdėjau vietoje. Visą vaikystę praleidau kieme žaisdamas krepšinį. Svajojau tapti krepšininku, žaisti NBA. Buvau pradėjęs lankyti krepšinio treniruotes, tačiau dėl žemo ūgio į mane rimtai nežiūrėjo nei draugai , nei krepšinio treneriai. Tada labai supykau ir tuo pačiu labai užsivedžiau sportuoti. Toliau ieškojau savo sporto šakos. Labai norėjau būti sportininkas .Išbandžiau daug sporto šakų: futbolą, plaukimą, lengvąją atletiką. Tačiau pasirinkau kovos menus. Mokykloje mokiausi vidutiniškai, kadangi buvau labai aktyvus, visur lįsdavau, visur dalyvaudavau, daug šunybių prikrėsdavau. Bet mokykloje peštukas nebuvau, mušdavausi retai. Universitete sekėsi taip pat gerai, jau buvau pasiekęs nemažai pergalių sporte, tai ir grupiokai pagirdavo, palaikydavo varžybose. Universiteto laikus prisimenu su džiaugsmu.
Neišsipildžiusi svajonė žaisti NBA buvo sunkiai pergyvenama?
Skaudžiausiai buvo tada, kai daug metų kieme pražaidęs krepšinį ir galvojantis, kad puikiai jį moku žaisti, nuėjau į krepšinio treniruotes, kur treneris pasakė, kad krepšininko iš manęs nebus. Išgirdau žodžius, kad esu per žemas ir netinku šiam sportui. Tada mečiau krepšinį, bet viduje liko skaudus kartėlis dėl neišsipildžiusios svajonės žaisti NBA. Bet šis įvykis mane užgrūdino ir suteikė sportinio pykčio, dar labiau užsivedžiau ieškoti savęs sporte ir būti čempionu.
Koks buvo kelias į kovos menus?
Vieną vasarą, prieš pat važiuojant atostogauti į kaimą, pamačiau filmą „Rokis“. Po filmo buvau taip sujaudintas, man taip patiko kovotojo gyvenimas, atrodė viskas labai šauniai. Nuvažiavęs į kaimą malkinėje susikonstravau kriaušę iš maišo ir smėlio, pasidariau skersinį prisitraukimams ir kas rytą, kaip ir per filmą Rokis, bėgiodavau krosus po kaimą, mušiau kriaušę. Po atostogų iš kaimo grįžau į Klaipėdą, vienas draugas jau lankė kikbokso treniruotes, todėl nuėjau pabandyti ir aš. Pirma treniruotė buvo labai sunki, mes buvome dviese, treneris labai „nugainiojo“, bet ir po tokios treniruotės aš vėl sugrįžau treniruotis.
Ar pameni pirmą kovą?
Ją laimėjau. Pamenu, jos metu ėjau tik pirmyn ir kaip tik mokėjau mušiau be sustojimo tiek rankomis, tiek kojomis, kol visai pavargau. Tada truputį pailsėjęs vėl taikiau tą pačią taktiką. Mano varžovas pavargo greičiau už mane, aš laimėjau dėl savo užsispyrusio charakterio.
Tavo manymu, kas ringe vienas kitam yra varžovai: vilkai, baisiausi priešai, o gal tiesiog vyrai, vedami azarto ir noro įrodyti, kuri yra stipresnis?
Ringe varžovai vienas kitam yra agresyvūs pikti vilkai, negalintis pasidalinti grobio. Du žvėrys uždaryti viename narve ir kovojantis dėl savo gyvybės. Už ringo ribų visiškai kitaip, bendraujame, esam vienas kitam draugiški, kultūringi, jokios agresijos nėra, bet kai įžengi į ringą kažkas tavo viduje pasikeičia. Lyg kokį mygtuką kas nors paspaustų ir tu pavirstum į kitą žmogų, prabunda tavo primityvūs instinktai, agresija, noras medžioti. Tada tau rūpi tik kova, noras bet kokia kaina laimėti, visko aplinkui nebelieka, jautiesi lyg būtum transe. Po kovos labai dažnai net neprisimenu kaip kovojau, tik pažiūrėjęs įrašą pamatau kaip kas vyko. Į ringą sportininkai eina žaloti vienas kitą, nori suduoti kuo daugiau ir kuo stipresnių taiklių smūgių, pasiųsti į nokautą ir jokių draugysčių aš čia jau nebeįžvelgiu.
Tačiau tikrasis priešininkas yra ne ringe. Tas, prieš kurį kovoji, yra ne tavo varžovas, tikrasis priešininkas esi tu pats. Pasiruošimas kovai - tai kova su pačiu savimi, kiekvieną rytą, vakarą, kiekvieną dieną, kiekvieną treniruotę turi kovoti su savimi, savo nuovargiu, tingumu, skausmu. Tikroji kova vyksta salėje, kur tavęs niekas nemato... Nemato, kiek ir per ką tu turėjai praeiti, kad tą vakarą atsidurtum būtent tam ringo kampe.
Dabar Lietuvoje esi vienas geriausių kovotojų. Ar žinomumas bent kiek slegia pečius? Kiek tai atsiliepia ruošiantis svarbiam pasirodymui?
Žinomumas tikrai slegia, ypač tai jaučiasi kai turnyras vyksta Lietuvoje. Visi tave pažįsta, žino, transliuoja televizija, daug kas stebi, palaiko. Arenoje, pilnoje sirgalių, visi nori tik vieno - įspūdingos pergalės. Tada jaučiu labai didelę atsakomybę prieš visus, norisi nenuvilti, ypač artimiausių žmonių, trenerio, norisi parodyti puikų reginį ir įrodyti, kad trenerio visas įdėtas darbas nebuvo veltui. Kuo esi daugiau pasiekęs, tuo daugiau visi iš tavęs tikisi. Dažnai nuvertina priešininką su kuriuo turi kovoti, dažnai uždavinėja kvailus klausimus: „Kelintam raunde žadi nokautuot? Ar esi pasiruošęs?“ Nuo to tampi dar dirglesnis nei paprastai. Kuo arčiau turnyras, tuo greičiau didėja įtampa ir nuovargis nuo treniruočių, būna, kad aplinkiniams sunku ir susikalbėti su manim. Būnu nervuotas, išsekęs, pavargęs ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai nuo treniruočių. Bet čia tik prieš turnyrus, ypatingai paskutiniąją savaitę. Bet su visu tuo tvarkaisi, koncentruojiesi į savo tikslą - pergalę. Sunkiausia prieš turnyrus yra psichologiškai, negali atsipalaiduoti, negali net menkiausios negeros minties įsileist į savo galvą, turi užblokuoti visas blogas mintis, visada išlikti tvirtas, išlaikyti tikėjimą savimi. Tai vienintelis kelias į pergalę. Tačiau slegianti įtampa duoda ir teigiamų dalykų, varžybų dieną suimi save labiau į rankas, labiau nusiteiki kovoti dėl pergalės, turi įrodyti visiems, kad esi geriausias. Tai labai užveda.
Septynis metus Klaipėdoje dirbi fitneso treneriu. Iš kur atsirado domėjimasis žmogaus anatomija, fiziniais krūviais, galų gale, pačia kūno rengyba?
Mane jau vaikystėje žavėjo stiprūs žmonės, raumeningi kūnai, jėga. Vėliau, pradėjęs dalyvauti kikbokso varžybose, po truputį pradėjau gilintis ir suprasti, kad vien to, ką tu darai salėje neužtenka. Ties treniruotėmis salėje viskas nesibaigia. Reikia laikytis griežto režimo, tinkamai maitintis, daug daryti tavo sporto šakos specifiką atitinkančius pratimus, bėgioti, plaukti... Jei nori nugalėti. Bėgant laikui supratau, kad sportas man yra labai įdomus, nes nuo to priklauso ir viso gyvenimo kokybė. Jei tu sportuoji, tinkamai maitiniesi - esi sveikas, gerai atrodai, esi geros nuotaikos, esi laimingas, džiaugiesi gyvenimu. Kuo labiau domėjausi sportu, tuo daugiau pliusų juo užsiimti bei domėtis atradau. Sportas padeda ilgiau išlikti jaunam. Baigęs mokyklą, nutariau žinias gilinti ir įstojau į Klaipėdos universitetą, kūno kultūros ir sporto pedagogiką. Baigus universitetą mano noras domėtis sportu nei kiek nesumažėjo, ir aš pajutau, kad savo sukaupta patirtimi per daugelį metų profesionaliame sporte jau galiu pasidalinti ir su kitais, tad pradėjau dirbti fitneso treneriu. Dabar, dirbdamas treneriu, aš džiaugiuosi, jog galiu padėti žmonėms siekti savo tikslų sporte, padėti tapti gražesniais, stipresniais, sveikesniais.
Daugelis sako, kad Fitnesas ir kultūrizmas – tai ne sportas, negalima to profesionaliai įvertinti, kokia yra tavo pozicija šiuo klausimu?
Fitnesas man - labiau gyvenimo būdas. Aš propaguoju sveiką gyvenseną ir mane labiau domina sveikas ir gražus kūnas ištisus metus, o ne tik prieš varžybas. Todėl galima būtų pasakyti, jog fitnesas - lyg visuma to, kaip būti sveikam, gerai atrodyt ir gerai jaustis. Aš tikrai gerbiu visus, kurie užsiima fitneso sportu, bet manau, žmogus turi visuomet atrodyti gerai, o ne tik per varžybas
Dažnai kalbama, kad sportas yra sveikata, tačiau kartais sportininkai, vardindami savo traumas tik pasijuokia iš šio posakio, o kokia yra tiesa? Pats dabar be ramentų – nė žingsnio.
Sportas yra sveikata, jeigu jo yra ne per daug, visur turi būti balansas, auksinis viduriukas, kaip ir visur kitur gyvenime. Jei sportuojama perdaug, netaisyklingai, neturint žinių, nežinant, kaip kokį pratimą atlikti, maitinantis netaisyklingai, tai toks sportas tikrai nėra sveikata, jis tave žalos. Bet jei viskas yra subalansuota, optimalios jūsų amžių bei fizinį pasirengimą atitinkančios treniruotės, subalansuota ir tinkama mityba, pakankamai miego, poilsio - tada tikrai sportas stiprina tavo sveikatą ir gerina gyvenimo kokybę ir čia posakis „sportas yra sveikata“ tikrai atitinka realybę. Kalbant apie traumas, tai gyvenime negali žinoti, kur ir kokią traumą gali gauti, gali eiti gatve ir paslysti, gali lipdamas laiptais susižaloti, tokie gyvenimo dėsniai. Todėl čia tik pats žmogus turi save saugoti visada. Taip pat ir sporte: dažniausiai visos traumos per aplaidumą ar neišmanymą. Pats gyvenime esu turėjęs traumų, bet pastebėjau, kad ir daug draugų, pažįstamų, kurie nesportuoja, yra turėję kur kas daugiau ir net rimtesnių traumų negu aš profesionaliai sportuodamas. Reikia būti atsargiam, saugoti save, protingai sportuoti.
Kaip maitinasi kovotojas? Ar dažnai leidi sau pasmaližiauti/kiaulės koją/ar dar kokią nuodėmę?
Prieš varžybas mitybos režimas būna labai griežtas: 5-6 valgymai per dieną ir tik tai, kas naudinga ir padeda atsistatymui, o ne tai, ko norisi. Jokių saldumynų tokiu periodu nevalgau. Prisižiūriu ir nevaržybiniu periodu. Stengiuosi valgyti sveikai, domiuosi sveika mityba, domiuosi, kas žmogui naudinga valgyti, stengiuosi valgyti tai, kas organizmui duoda tik naudos. Sveikai maitinuos tam, kad gerai jaustis, būti sveikam ir jaunatviškam, ir galų gale, kad nepriaugti nereikalingų kilogramų. Bet daugelis galvoja, kad tai, kas yra sveika, visada yra neskanu, tačiau man patinka toks maistas, aš moku jį skaniai pasigaminti ir kito maisto, tokio kaip kebabai, picos, cepelinai net nesinori. Kartais pavalgau saldumynų, bet tai būna labai retai: vieną ar du kartus per mėnesį, man jų paprasčiausiai nesinori. O jeigu intensyviai treniruojiesi, tai net jei ir suvalgai ką nors „neleistino“, tas visiškai neturi įtakos.
Ar kovotojai verkia?
Aš tai nebeverkiu, ir pirmųjų ašarų net neprisimenu. Nesu toks jausmingas, kad laimėjęs kovą iš džiaugsmo apsiverkčiau. O gal dar tiesiog tokios kovos nelaimėjau, gal viskas ateity. Pamatysim.
Kaip manai, kas yra svarbiausia žmogaus gyvenime? Tikslai, pergalės, perskaitytos knygos, pinigai... Kokia gyvenimo filosofija besiremdamas gyvena Tadas Jonkus?
Gyvenime svarbiausia yra būti laimingu. Daug kas tą laimę supranta savaip, vienam laimė - tai pinigai, kitam - tai perskaityta knyga. Aš manau, kad laimė yra tikslo siekimas, pats procesas, tavo kelias link jo. Turi juo eiti užtikrintai, tikėti savimi ir mėgautis. Pats tikslo pasiekimas savaime nėra laimė, tai labai laikina, tai labai trumpalaikė akimirkos laimė. Manyčiau, svarbiausia visgi pats tikslo siekimas, kelias iki tikslo, o su kiekvienu pasiektu tikslu ateina ir nauji tikslai, siekiai. Ir tu pajunti, kad dar tiek daug turi nuveikti, tiek nepasiekta. Tas ir daro laimingu, pastovus judėjimas pirmyn, tobulėjimas, noras patirti ir sužinoti kuo daugiau gyvenime. Savo gyvenimo filosofiją galėčiau išreikšti vienu sakiniu: „Būti laimingu, tai ne tikslas, tai – sprendimas“.
Kas suformulavo tokią filosofiją?
Tokią filosofiją formulavo visa mano aplinka, tai visi mano gyvenime sutikti žmonės, visos per gyvenimą perskaitytos knygos, visos patirtos kelionės. Kiekvieną dieną mes formuojamės, keičiamės, patiriame naujų dalykų, naujų įvykių, kasdien sutinkame, bendraujame su naujais žmonėmis, kurie mus kasdien ir keičia, kartais labai nežymiai, o kartais ir visam gyvenimui. Viską formuoja aplinka.
Labai dažnai prieš kovo 11 dieną buvo užduodamas klausimas, kaip pasikeitė Lietuva per 25-erius metus. Kokia matai mūsų šalį dabar ir ką, tavo manymu, reikėtų keisti sportiniu atžvilgiu? Ar mūsų sportininkai gali savo žiniomis lygiuotis į pasaulinio lygio sportininkus?
Be jokios abejonės sportas pasikeitė per tiek metų, ir pasikeitė tik į gerąją pusę. Dabar lietuvius sportininkus žino visame pasaulyje. Mes, nors ir maža tauta, bet sporto pasaulyje turime svorio. Manau, kad daug Lietuvos sportininkų tikrai gali lygiuotis į pasaulinio lygio sportininkus. Kartais, o turbūt dažniausiai, kelią pakerta finansai, bet po truputį Lietuva eina link to, kad visa situacija gerėja. Ankščiau per „Eurosport“ televiziją pamatyti lietuvį būdavo praktiškai neįmanoma, vieną ar du kartus per metus parodydavo iš kokių nors varžybų ištraukėlę, o šiai dienai pažiūrėkime, ką mes turime, beveik kas mėnesį rodo lietuvių KOK kovas „Eurosport“. Tai tikrai parodo, kad esame aukštame lygyje sporto pasaulyje. Benediktas Vanagas Dakare taip pat įrodo tai, kad Lietuvos sportas žengia tik pirmyn. Šalyje reikėtų keisti sporto finansavimo politiką. Nes Lietuvoje yra labai daug gabių sportininkų, kurie reprezentuotų savo šalį visame pasaulyje. Reikėtų remti daugiau sporto šakų, o ne tik krepšinį ar futbolą. Mano manymu, pagrindinis dalykas ir kliūtis - finansai.
