REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Paskutinę praėjusių metų dieną Lietuvos dailės muziejuje įvyko premjera: iškilmingas Niko Pirosmanio parodos atidarymas. Jį pagerbė visi, kam priderėjo pagerbti: atsakingi įvairių institucijų pareigūnai, Pirosmanio kūrybos tyrinėtojai iš Gruzijos. Ypatingu parodos atidarymo kamertonu tapo gruzinų vyrų vokalinis kvartetas ir Vladas Bagdonas, sukūręs nepamirštamą Niko Pirosmanio paveikslą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani...“

REKLAMA
REKLAMA

Suspardytas vidury aikštės

Bagdonas priminė įžanginį savo herojaus monologą, kuriame jis prieš 28 metus (irgi gruodį) prisistatė sostinės žiūrovams. Aikštėje jį sumušęs žuvų pirklys, nepatenkintas dailininko nutapytu atvaizdu, rašo „Respublika“.

O nutapęs tokį gražų, skaisčiai raudonais marškiniais! Ne taip svarbu, kad nesuprato, kad tyčiojosi (anokia čia naujiena menininkui!), bet kad muštų, kad spardytų vidury aikštės! Saulei šviečiant, miniai žiopsant ir tylint!

REKLAMA

Pažeminto, suspardyto, sukrėsto Pirosmanio skundas anuomet buvo išsakomas tiesiai į salę, kreipiantis į visus, kuriuos muša ir spardo už tiesą, už nenorą taikytis su melu. Skaudžiausia, kad skriaudžiamieji - išblaškyti tarsi avių banda, o broliaujasi ir palaiko vieni kitus tik niekšai... Aktoriaus kvietimas susiimti už rankų doriesiems šiandien suskambėjo vėl aktualiai. Per visą monologą, lyg tolimas Kaukazo kalnų aidas, skambėjo bežodė gruzinų kvarteto melodija - rauda, regis, apie tą patį - tragiškos istorinės lemties tautą, jos dvasios grožį ir tvirtybę.

REKLAMA
REKLAMA

Prototipas ir atvaizdas

Niko Pirosmanašvilis (1862-1918) gimė valstiečių šeimoje Mizranio kaime Kachetijoje (Rytų Gruzija). Dešimties metų tapęs našlaičiu, užaugintas turtingų vynuogynų savininkų Kalantarių, su kuriais 1872 m. persikelia į Tbilisį ir čia praleidžia visą likusį gyvenimą.

Tas gyvenimas, beje, jo niekada nelepino. Tapydavo dažniausiai smuklėse (duchanuose) už maistą ir nakvynę. Kai turėdavo pinigų, nuomodavosi kampą kur nors rūsyje, pusrūsyje ar po laiptais. Ta scenos erdvė, kurią E. Nekrošiaus spektaklyje sukūrė A. Jacovskis, parsivežta iš Tbilisio – jo senamiestyje tikrai aptikę panašią vitriną, menančią senąjį Tiflisį su vos neįskaitomais užrašais „Tabakas“, „Cukrus“...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš kartos į kartą perduodami pasakojimai leidžia susidaryti asmenybės vaizdą. Orus, nepriklausomas, giliai įtikėjęs kūrėjo misija, vis dėlto buvo skaudžiai žeidžiamas nepripažinimo, nuvertinimo, elgetiškos egzistencijos. Bet ir skursdamas stengėsi atrodyti „europietiškai“: vilkėjo švarką, paltą, plačiabrylę fetrinę skrybėlę. Ir jaunimiečių spektaklyje Niko Pirosmanis pasirodo su oria elegancija nešdamas skurdo naštą: tvarkingai užsegti nuskalbti marškiniai, geresnius laikus menanti skrybėlė, stropiai nušveisti palaikiai batai. Visa jo išvaizda bylojo apie vidinį aristokratiškumą ir menininko misijos svarbos suvokimą.

REKLAMA

1912 m. „atrastas“ kelių Gruzijos ir Rusijos dailininkų, jis jau kitais metais eksponuojamas Maskvoje, o 1916 m. - ir Tbilisyje (tiesa, tik neoficialioje erdvėje, „atradėjo“ Iljos Zdanevičiaus namuose). Iki ašarų jaudino graudžiai juokinga scena, kai Bagdonas-Pirosmanis išsitraukia iš palto kišenės sutrintą laikraščio skiautelę, kurioje išspausdinta žinutė: „Nikolajus Pirosmanašvilis ir jo paveikslas“. Vienintelis pripažinimo dokumentas!

Regis, parodos kataloge išspausdinta Pirosmanio nuotrauka – irgi vienintelė išlikusi. Gal buvo nufotografuotas specialiai maskviškei parodai (1913 m.). Tik praėjus 10 metų nuo jo mirties (1928 m.) garsus gruzinų dailininkas Lado Gudiašvilis nutapo Pirosmanio portretą drobėje, sukurdamas poetišką ir taurų menininko įvaizdį, primenantį amžių sandūros Monparnaso palėpių avangardistus. Bet už jo nugaros - Pirosmanio „Stirna peizažo fone“... Įdomu pridurti, kad L. Gudiašvilis pažinojo Pirosmanį, o aplankęs jį visai prieš mirtį, išgirdo išdidų prisipažinimą: „Ar žinote, kad esu ištapęs visus Tiflisio rūsius?“

REKLAMA

Ne tik rūsius. Ant skardos ir stiklo tapė iškabas duchanams, arbatinėms, aludėms ir vyno rūsiams - rūseliams. Dešimtys „Argentinų“, „Variagų“, „Eldoradų“ ir „Baltųjų duchanų“ puošęsi ne tik jo iškabomis, bet ir savininkų portretais, natiurmortais, žanriniais vaizdeliais, naminių miško gyvūnų atvaizdais.

Ar buvo Margarita?

Ypatingą nišą Pirosmanio kūryboje užima moterų atvaizdai. Be galo puošnūs, glostyte nuglostyti švelnių teptuko potėpių, išdabinti gėlėmis ir paukščiais, meiliai čiulbančiais gražuolėms į ausį apie meilės malonumus. Visos Pirosmanio tapytos moterys - perkamos stoties rajono gražuolės. Kitokių jis nepažinojo. Toks pat paukštelis suokia ant peties ir Margaritai, fatališkai paties Pirosmanio meilei, realiai egzistavusiai varjetė šokėjai prancūzaitei.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Toji pati Margarita, kūrėjo valia pakylėta į menininko mūzos rangą, atitipena pas Pirosmanį ir Nekrošiaus spektaklyje - grakščiu šokėjos žingsneliu, pūstu baltu sijonėliu, su rožių puokšte rankoje... Gyvenime buvo kitaip. Aštuonerius metus tarnavęs geležinkelio konduktoriumi, Pirosmanis už sutaupytus pinigus atidaro Tiflisyje nuosavą pieninę, kurią... paleidžia vėjais dėl Margaritos. Nuo tada virsta benamiu klajokliu su lagaminu rankoje, tapančiu, kaip jau minėjau, už nakvynę, valgį ir vyną.

Įvertinimas

Kaip užsakovai vertino Pirosmanio meną? Vienas duchano savininkas, skolindamas paveikslą parodai, pūtėsi: „Turėsite geriausią jo darbą - jame pavaizduotas kunigaikštis, kuris per pietus išgerdavo tris kibirus vyno“. Gerdavo ir pats Pirosmanis, o paskui skųsdavosi: „Čia negalima gerai dirbti - gerti verčia“.

REKLAMA

1916 m. Pirosmanis buvo pakviestas į Gruzijos dailininkų draugijos susirinkimą. Pasijuto pagerbtas, apsidžiaugė. Ėmė dėstyti savo menininkų brolijos viziją: „Mums reikėtų miesto vidury pastatyti didelį medinį namą, nusipirkti didelį stalą, didelį virdulį, kad susėdę galėtume gerti arbatą ir kalbėti apie dailę...“

Vizija neišsipildė. Mirė Pirosmanis užmirštas vienatvėje. 1918-ųjų pavasarį vienas jo bičiulių aptiko karščiuojantį dailininką šaltame duchano rūsyje. Nebepažino draugo, tik ištarė: „Guliu čia jau trys dienos, negaliu išeiti“. Nuvežtas į ligoninę kitą dieną apleido šį pasaulį.

Šiandien Pirosmanio parodos keliauja po Europos sostines ir didžiausius miestus, lankėsi Japonijoje ir Turkijoje. Pernai - jau penktą kartą! - viešėjo Prancūzijoje ir pas mūsų kaimynus baltarusius. Tik Rusija po 1930-ųjų didžiojo gruzino nėra pasikvietusi nė karto...

Audronė Jablonskienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų