REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nepaprasta šachmatų partija

Italija – nepaprasta šalis. Gamtos grožis tiesiog keri. Tačiau lygiai taip pat jis atima žada Prancūzijoje, Austrijoje ir Pietų Amerikoje. Kuo Italija ypatinga? Joje buvęs ir ją pamilęs atsakytų taip, kaip ir aš – savo artistiškumu. Rodos, teatro čia pilna kiekviename italų kalbos sakinyje, kiekviename geste, kuriuo tą sakinį jie pasako. O kur dar Venecija ir jos kaukės, Milano La Scala, kur poetiškas Toskanos vaizdelis, kurį gracingai įamžino režisierius Bernardo Bertolucci? Vardyti galima be galo ilgai.

REKLAMA
REKLAMA

Vieta

Mažas viduramžių miestelis Marostika. Tai irgi savotiškas teatras be sienų, apsuptas nuostabios gamtos. Jau daugiau nei pusšimtį metų čia vyksta nepaprastas šachmatų turnyras. Įdomus jis tuo, kad figūrėlėmis tampa gyvi žmonės ir net žirgai, o visą savaitgalį mieste šurmuliuoja viduramžių didikų rūbais vilkintys italai, skamba senovinė muzika, šokami šokiai, žvilgsnį traukia kariuomenių paradai, plevėsuoja spalvotos vėliavos ir vyksta daug linksmų dalykų.

REKLAMA

Vos 14 000 gyventojų turinti Marostika įsikūrusi kelios valandos kelio nuo Italijos Veneto regiono centro – Vičencos miesto. Miestelio pavadinimas (šiaurės rytų Italijoje išgirstumėt tariant kiek kitaip – Maròstega) susideda iš kelių Veneto kalbos (ji dar vadinama Serenìsima) žodžių: „kalvos“ (maros), „vandens srovė“ (rost) ir „turėti“ (ga). XI–XIII a. vietinei bendruomenei ilgą laiką teko kęsti galingos Veneto šeimos Ezzelini narių priespaudą, kuriai galutinai pasipriešinta tik 1260-aisiais. Marostika iki pat italų invazijos priklausė Venecijos respublikai, tačiau, vis intensyviau į kraštą skverbiantis pašaliečiams, nemaža dalis gyventojų ryžosi emigruoti.

REKLAMA
REKLAMA

Legenda arba scenarijus

Žaidimas būtų tik žaidimas, o šachmatų figūros – tik šachmatų figūros, jei tradicijai turnyrą rengti būtent šiame miestelyje ir būtent taip pradžios nebūtų davusi kokia nors legenda. Tiesa, tikėtina, kad tai tėra vaizduotės vaisius, tačiau, sekant šios istorijos vingiais, mintimis turėtume grįžti į 1454-uosius, žavingą viduramžių tvirtovę Morostiką, tuomet priklausiusią Venecijos respublikai. Čia du didikai – Rinaldo D'Angarano ir Vierida Vallonara – pamilo vyresniąją pilies valdovo Taddeo Parisio dukterį Lionorą. Tais laikais dėl moters rankos buvo kovojama ne pačiais civilizuočiausiais būdais, tačiau Parisio nusprendė padaryti išimtį ir vietoj kautynių ietimis surengti kiek kitokią pramogą dvariškiams – protų dvikovą. Pasak legendos, laimėjusiajam šachmatų partiją turėjo atitekti Lionoros, o pralaimėjusiajam – žiauraus likimo būti paguodos prizu paskirtos jaunėlės dukros Oldrados ranka. Dar legenda porina, kad Lionora jaunikį buvo nusižiūrėjus iš anksto ir šią žinia paskelbus visam dvarui. Tačiau, kas jis, neišdavė, tik leido žinoti, kad laimėjus mylimajam pilies lange bus uždegta žvakė, o tai pamatę miestiečiai galės džiaugtis savo valdovės laime.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turnyras įvyko rugsėjį pagrindinėje miesto aikštėje, prieš Žemutinę Marostikos pilį. Parisio nusprendė, kad tokia proga turi būti paminėta kaip dera – su kariuomenės eisena, fejerverkais, muzika ir šokiais. Kaip ir šiandien, taip ir anuomet, miesto aikštėje judėjo gyvos figūros – baltai ir juodai apsirengę miestiečiai. Karalius, karalienė, rikis, pėstininkai ir kiti, nešdami baltas ir juodas vėliavas, rikiavosi ant milžiniškos šachmatų lentos. Pagal tradiciją žaidėjai savo kariuomenėms nurodymus duodavo venecijiečių dialektu. Galiausiai žaidimą laimėjo Viri da Vallonara. Miestas iškėlė neregėtą linksmybių puotą, o pilies lange sužibo žvakės liepsna.

REKLAMA

Žaidimas

Istorija išties romantiška, tačiau faktas tas, kad nėra išlikusių jokių jos egzistavimo įrodymų. Tačiau kitaip nei faktai, užfiksuota, kas pirmieji šią legendą pradėjo pasakoti – tikėtina, ją ir sukūrė. Nuopelnai priskiriami dviem universiteto studentams – Mirko Vucetich ir Francesco Pozza, kurie po Pirmojo pasaulinio karo, 1923-iaisiais, ir inicijavo viduramžių šachmatų turnyro „atkūrimą“ Marostikoje. Kiti šios istorijos interpretuotojai tvirtina, kad idėja žaisti gyvomis žmonių figūromis atsirado natūraliai – centrinė miesto aikštė buvo tapusi nuolatine vietos šachmatų klubo narių susirinkimo vieta, o vieną dieną tarsi juokais buvo nuspręsta pabandyti partiją sužaisti didesniais masteliais.

REKLAMA

Antrasis teatralizuoto turnyro renginys Marostikoje įvyko tik 1954-aisiais, o jo scenarijumi, režisūra ir scenografija rūpinosi pats Mirko Vucetich. Gyvųjų šachmatų pasisekimą įvertino ir jų idėją išplatino populiari ir labai svari to meto medija – žurnalai ir laikraščiai („United Press“, „Illustrated London“, „The Sunday’s Time“, „Times“, „Life and Time“, „The National Geographic Magazine“ ir kt.). Dar po kelerių metų, 1958-aisiais, buvo nuspręsta Marostikos gyvuosius šachmatus perkelti į Belgiją, kur šie turėjo atstovauti Italijos istorijai ir kultūrai Briuselio pasaulio parodoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Laikinajai šachmatų lentai vieta atsirado prie pat gotikinės Šv .Mykolo ir Gudulos katedros – tai dar labiau sustiprino reginio įspūdį. Kaip ir buvo tikėtasi, turnyras tą kartą sulaukė didelio susidomėjimo. Partita a scacchi a persona ggiviventi, arba šachmatų žaidimas su gyvais žmonėmis, nuo to laiko Marostikos pilies prieigose, vadinamojoje Piazza degli Scacchi, rengiamas kas antrus metus.

Šio reginio pasižiūrėti susirenka daugybė žmonių. Viskas čia kvepia senove: XV amžių atkartojantys kostiumai, muzika, nuostabaus grožio senamiestis ir laiko nepaliesta gamta. Net senoji Veneto krašto kalba, kuria pagal tradiciją žaidėjai iki šiol nurodo figūrėlių ėjimus. Dvi valandas trunkančiame renginyje dalyvauja maždaug 550 žmonių ir apie 4 000 žiūrovų. Turistų susižavėjimo, rodos, nemažina faktas, kad visa tai greičiausiai paremta tik fikcija. Tradiciškai turnyras rengiamas antrąjį lyginių metų rugsėjo savaitgalį. Jis pradedamas koncertu ir vėliavų šou, po to į aikštę žengia baltai ir juodai apsirengę artistai ir net žirgai su šeimininkais. Žaidimui naudojama 20 x 20 metrų dydžio lenta, kuri suformuota grindinyje ir yra savita aikštės grindinio puošmena, kiekvieną dieną primenanti, kad šis miestelis ir šachmatai yra neatsiejami.

REKLAMA

Kas stebi turnyro eigą, kas yra teisėjai, o kas – žaidėjai? Tie patys didikai iš viduramžių legendos – kostiumais vilkintys vaikinai, palinkę prie realaus dydžio šachmatų lentos. Niekur nedingo ir pilies valdovas su dukterimis – vyresniosios malonė kaip ir anksčiau tenka laimėtojui. Pagirtina tai, kad šventės organizatoriai siekia ne tik atkartoti ir išsaugoti ilgamete tradicija tapusį gyvųjų šachmatų turnyrą, bet ir atkurti tikrą viduramžių elegancijos, rimties, spalvų harmoniją. Kitaip tariant, nepaversti žavingo kalnų miestelio turistų kišenes plačiai atlapojančiu atrakcionų parku.

REKLAMA

Gyvųjų šachmatų idėja XX a. pabaigoje buvo užsikrėtusios ir kitos šalys. Tokie turnyrai vyko Niujorke (1984 m.), Los Andžele (1984 m.), Štutgarte (1987 m.) San Paule (1991 m.), Toronte (1997 m.) ir kt. Už Italijos sienų gyvųjų šachmatų žaidynės paskutinį kartą buvo surengtos 2003-iaisiais Merlburne, Australijoje. Tą kartą teatralizuotas turnyras vyko multifunkciniame „Vodafone“ stadione ir vainikavo „Venecijos savaitės“ Australijoje renginius.

Agnė Kažimėkaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų