Castoras su Polluxu įžvelgia, kad mūsų šalyje ir visame pasaulyje įsibėgėja ne tik ekonominė, bet ir socalinė bei politinė krizė, kurią galima pavadinti atstovaujamosios demokratijos krachu. Mitologiniai dvyniai prognozuoja, kad šiuo metu Lietuvoje klestintis autoritarizmas natūraliai pereis į diktatūrą, jeigu šalies gyventojai patys nesiorganizuos ir kolektyvinėmis pastangomis napašalins visuotinės krizės priežasčių.
Castor: Praeitą savaitę mūsų valstybėje įvyko didžiosios žiniasklaidos beveik nepastebėtas skandalas – Vilniaus valdžia, diriguojama iš Seimo, uždraudė iš eilės dvi protesto akcijas, turėjusias įvykti praeitą ketvirtadienį, vasario 19 d. Vieną iš jų rengė prieš kanibalinę aukštojo mokslo reformą kovojantys studentai, kitą – jų draugai, norintys džiaugsmingai ir nuolankiai „padėkoti“ tautos vadams už sistemingą studentų laisvės ir galimybių mažinimą. Kodėl policine valstybe virstanti Lietuva bijo studentų neramumų?
Pollux: Pirmiausiai, kas toji policinė valstybė? Tai – tokia valstybė, kurios valdžia pasinaudoja krizėmis, karais ir neramumais, kad būtų apribotos arba sunaikintos visos įmanomos teisės ir laisvės, pranyktų viešoji erdvė. Mūsų ir valdžios rungtynių rezultatas – kol kas 0:2 mūsų nenaudai. Pakilo kainos – pranyks ir laisvės, bosas išmes tave į gatvę, o jei bandysi niurzgėti – tuojau prisistatys policininkas ir nubaus tave už viešosios tvarkos pažeidimą. Beje, ar policinės tvarkos geriausiai nenusako tas faktas, kad dešimties piliečių demonstraciją prižiūri šimtai policininkų?
Prajuokino darnus švietimo viceministrės ir švietimo ministro duetas: žiūrėkit, mitinguoti atėjo tik dešimt žmonių, visi kiti patenkinti reforma! Bet juk kaip tik dešimčiai žmonių ir leidžiama išeiti į gatves – į nesankcionuotą piketą vietoje jūsų uždrausto mitingo! Koks dieviškas yra valdžios konsensuso ciklas, galimybės manipuliuoti mūsų visų sąmone praktiškai neribotos. Valdžia krizės metu įgauna galimybę viena konstruoti realybę, atgimsta autoritarizmas.
Castor: Tu šiek tiek klysti fiksuodamas žmonių ir valdžios rungtynių rezultatą. Jis yra ne 0:2, o 0:3 – juk ta pati „valstybės ir piliečių saugumu“ besirūpinanti valdžia uždraudė ir vasario 3-osios „Fronto“ mitingą. O šis represijų prieš žodžio ir susirinkimų laisvę procesas Lietuvoje prasidėjo, sakyčiau, dar prieš kelis metus, kai valdžia ėmė nuosekliai drausti homoseksualų eitynes ir „tolerancijos vilkikus“. Taigi iš pradžių buvo represuoti gėjai, vėliau – studentai ir kairieji, o galiausiai ateis toks laikas, kai bus formuojami specialūs „megztųjų berečių“ ir neonacių būriai, kurie rengs audringus valdžios palaikymo mitingus – kaip Rusijoje ir Turkmėnijoje.
Pollux: Dabartinio premjero tėvas, garsus literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius apie padėtį po 1926-ųjų tautininkų perversmo rašė taip: „Gatvėje negalima rinktis daugiau kaip trim žmonėms. Slaptosios policijos ausys klausosi kiekvieno šnabždesio. Vakarais kariniai patruliai praleidžia tik pareigūnus, žinančius slaptažodį. Kas cypteli nepatenkintas, nugarma į drėgnuosius fortų kazematus. <...> Kaip pasipriešinti diktatūros kumščiui, apsiginklavusiam kalėjimais, šnipų tinklu ir beveide biurokratija, šokančia pagal diktatorių dūdelę? Ką tu gali padaryti autokratinei valdžiai, kuriai nusispjauti į nepritariančių urzgimą, kuri valdo vien policiniu prievartos aparatu?“
Ar totalus susirinkimų laisvės apribojimas nereiškia grįžimo į smetonmetį, o greičiau – smetonmečio šmėklų sugrįžimo į konservatorių užvaldytą Lietuvą?
Castor: Atrodo, kad kalbėdami apie dešiniųjų užvaldytą valstybę, ateities istorikai bus priversti atsiversti tarpukario istorijos vadovėlius. Tos pačios šmėklos, tos pačios sąvokos. Komendanto valanda, karinė cenzūra, karo lauko teismas. Kaip sako vienas prancūzų filosofas, vos spėjus grįžti autoritariniam režimui, jam iš paskos ima slinkti senukų, patriarchų, tėvų vilkstinė. Visokie tretieji, ketvirtieji, dvidešimtieji sąjūdžiai. Visi jie savo sudiržusiais kaulėtais pirštais grasina mūsų laisvėms, vapa odes geležiniam kumščiui ir to tikisi iš valdžios. Ir valdžia siekia būti griežta. Susirinkimų laisvės uždraudimas nusviedžia mūsų visuomenę septyniasdešimt metų atgal, į ten, iš kur negrįžtama.
Pollux: Taip, dabarties analogijų su 1926-aisiais iš tikro esama. Tuometinė Lietuvos valdžia uždraudė 1926 m. lapkričio 21 d. Kauno studentų eitynes, tiesa, ji davė leidimą mitingui, bet neleido žygiuoti į Karo muziejaus sodelį. Įvyko susirėmimai su policija. Policija mitinguotojus daužė guminėmis lazdomis, minia buvo išvaikyta, o keliolika studentų – suimti. Po nepilno mėnesio, 1926 m. gruodžio 17 d., saujelė ultraradikalių dešiniųjų politikierių ir karininkų įvykdė fašistinį Lietuvos valstybės perversmą. Pučo organizatoriai, pasinaudoję „skriaudžiamų” studentų įvaizdžiu, užsitikrino moralinę didelės visuomenės dalies paramą ir galėjo veikti netrukdomi.
Tai ką, Lietuvos laukia autoritarizmo ir diktatūros laikai?
Castor: Visi suokia apie demokratiją, o aš įspėju apie autoritarizmą, vyraujantį Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje. Mano manymu, atstovaujamosios demokratijos sistema (kai dešimtys ar net šimtai tūkstančių žmonių išsirenka vieną atstovą ir ilgam laikotarpiui patiki jam spręsti visus savo reikalus) organiškai gimdo paprasčiausią autoritarizmą. Juk iš tikrųjų kapitalizme tarpsta ne demokratija, o kuo natūraliausia finansinių, politinių ir kultūrinių „autoritetų“ valdžia. Ekonomiką valdo keletas oligarchiniais ryšiais tarpusavyje susijusių korporacijų, mene ir kultūroje klesti keliolikos „žvaigždžių“ kultas, o politiškai mus valdo keliasdešimt gavrikų, įsikėjusių absoliučia savo viršenybe bei neliečiamybe. Argi tokioje sistemoje apskrritai galima kalbėti apie kokį nors lygiateisiškumą, paprastų žmonių valią ir „daugumos valdžią“?
Pastaruoju metu visi suskato ieškoti ekonomininės krizės „atpirkimo ožių“. Sudarinėjami kaltinamųjų sąrašai, į kuriuos, aišku, patenka keliolika stambiausių finansinio pasaulio magnatų ir politikų. Neva jie ir yra krizės „kaltininkai“. Nė velnio, gerbiamieji! Kaip žmonės jie yra visiškai nekalti, nekaltas nei jų godumas ar polinkis vadovauti. Sistema pati juos pasirinko ir padarė tokiais „išgamomis“. Jie yra tik atstovaujamosios demokratijos ir laisvosios rinkos sistemos kūdikiai, kuri pati nuolat gimdo tautos vadus ir oligarchus. KALTA SISTEMA, KURI VERČIA PATIKĖTI SPRENDIMUS SAUJELEI ŽMONIŲ. Todėl kalčiausi esame mes visi, kurie pritaria tokiai sistemai ir savo noru joje dalyvauja – kartą per 4 metus eina prie urnų ir išsirenka būsimus politinius autoritarus; o šiaip kasdien vaikšto į darbą (ir į prekybcentrį) ir taip sukrauna turtus būsimiems finansiniams oligarchams.
Pollux: Teigdamas, kad jau dabar Lietuva yra autoritarinė valstybė, tu, manau, kiek perlenki lazdą. Juk pas mus dar nėra smetonmečiu įprastos karinės cenzūros ir konclagerių, į kuriuos būdavo grūdami „bolševikais“ vadinami kitaminčiai...
Castor: Tarpukario Lietuvoje buvo tikra diktatūra, daugelio vadinama „aksominiu fašizmu“. Na, šiandieninis autoritarizmas, žinoma, dar labiau „aksominis“. Bet pastarojo laikotarpio represiniai valdžios veiksmai vaizdžiai demonstruoja, kur link sukama. 1987 m. rugpjūčio 23-ąją prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvyko sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas, o 2009 m. vasario 3 d. nesnkcionuotas mitingas prie Seimo net negalėjo įvykti, nes visa teritorija buvo aptverta tvoromis, o Vilniaus centras priminė policijos saugomą stichinės nelaimės zoną. Be to, šiandieninės valdžios ir policijos veiksmai 2009 m. sausio 16-ąją itin primena kruvinus smetoninės valdžios susidorojimus su 1935 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Užnemunės streikų dalyviais ir 1936 m. birželio 17 d. Kauno demonstrantais per darbininko A. Kranausko laidotuves. Jei valdžia ima šaudyti į varginguosius ir atstumtuosius – lauk diktatūros arba žiūrėk, gal ji jau tavo kieme....
Pollux: Tradicinis retorinis klausimas: ką daryti? Negi manai, kad kūrybinė paprastų žmonių energija bejėgė ką nors pakeisti?
Castor: Šįkart būsiu teisingas ir negailestingas. Per 20 metų Lietuvos žmonės nesugebėjo sukurti jokių alternatyvių valdžiai savivaldos struktūrų, todėl yra pasmerkti autoritariniam valdymui.
