Penktadienį (05.16) prasideda “Naujosios dramos akcija ‘03”. Pirmasis spektaklis Tošovo teatre (Oslas) Oskaro Koršunovo pastatyta Jono Fosse “Žiema”, bus rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje - gegužės 16 d. spektaklis vyks 20 val. Ir gegužės 17 d. 17 val.
Spektaklio pagal norvegų dramaturgo Jono Fosse pjesę premjera įvyko 2003 metų sausio 11 d. Tai antrasis Oskaro Koršunovo ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos darbas šiame teatre. 2001-ųjų pavasarį lietuviai pagal Aleksandrą Vvedenskį ir Daniilą Charmsą čia pastatė "Mes ne pyragai, arba Visiškai perdirbta sapnų knyga", Norvegijoje pripažintą metų spektakliu.
J. Fosse pjesė “Žiema” yra persmelkta tradicinio norvegiško kolorito, kurio esmę O. Koršunovas ryžosi perkeisti ir sukurti netradicinį reginį.
Koršunovo aktorių duetas perteikia iš tikrųjų niekad neprasidėjusią ir dėl to niekad nepasibaigsiančią meilės istoriją. Žiūrovus pasitinka keturi baltai apkloti suolai (sniegas), sustatyti ratu, o viduryje - didelė pusnis (lova). Vyras (tikriausiai verslininkas) ir moteris (tikriausiai prostitutė) klajoja žiemos sukaustytame parke. Moteris pastebi vyrą ir jį užkalbina. Respektabilųjį praeivį iš pradžių trikdo, po to linksmina neblaivios moters nuolatinis meilės prisipažinimas: “Aš juk tavo moteris". Jų susitikimas baigiasi viešbučio kambaryje... Vėliau šis vyras, praradęs šeimą ir darbą, ieško fatališką vaidmenį jo gyvenime suvaidinusios moters, ją randa ir kartu su ja bando viską sukurti iš naujo.
"Žiemos" pastatyme tyla, neišsakyti žodžiai ir tuštuma kuria egzistencinių mįslių ir prasmių lauką. J. Fosse duoda tik istorijos apmatus, ji nepasakojama chronologiškai sklandžiai, čia nėra beveik jokių teatrinių dialogų. Nutylėjimais, trumpais, nebaigtais sakiniais bėgama į tai, kas niekada neįvyks. Galimybė užpildyti pauzes žodžiais ir galbūt istorijos įvykiais suteikiama žiūrovams.
Daugiau kaip dešimties pjesių autorius J. Fosse laikomas vienu iškiliausiu Skandinavijos dramaturgų. Jo pjesėse svarbiausia yra žmonės ir susitikimai, kurie pakeičia jų likimus. Dramaturgas, pavyzdžiui, rašo apie jaunavedžius, kurie laukia vaiko, bet išsiskiria, apie jauną porą, kuri praranda vaiką, tačiau lieka kartu; apie sūnų, kuris aplanko vienišus tėvus, bet netrukus vėl išskuba.
J. Fosse pjesėse žmonės kalba nedaug, bet jie nėra abejingi. Juos valdo žodžiais nenusakomas nerimas, kurį galbūt sukelia vidinio ir išorinio pasaulio išskyrimas. Nematoma išorė visada yra įtakingesnė: lietus, tamsa, apleistas kaimas, begalinė jūra, paslaptingas svetys.
J. Fosse daug pasako trumpais, tarsi netyčia iš lūpų išsprūdusiais kasdieniškais žodžiais, nutylėjimais. Taupūs dialogai sustiprina informacijos, slypinčios už žodžių, įspūdį, dėl to ypač svarbi yra tariamo teksto intonacija. Visi jo kūriniai nuo pat pradžių įgauna ritmines variacijas ir tampa tiesiogine žinia. Jis sąmoningai gręžiasi į labai senas žodinės literatūros formas, skaičiuotes arba užkerėjimus. Nerimuoti, be skyrybos ženklų lyriniai paveikslai yra ant žaidimo ir žiaurumo ribos.
Viename interviu režisierius O. Koršunovas kalbėjo: "Fosse labai svarbūs niuansai. Visa tai, kas nepasakyta. Tarsi pauzės muzikoje, kurios kuria turinį ir išraišką. Svarbiausia Fosse tekstuose yra tai, kas nepasakyta. Vaidinimas privalo vykti tyliose patalpose, aš ir aktoriai turime orkestruoti spektaklį tyloje. Esu tarsi dirigentas. Kaip muzika užrašoma natomis, taip Fosse išranda būdą fiksuoti emocijas. Jis ne atpasakoja įvykius, o kuria juos, naudodamas žmonių žodžius ir nutylėjimus. Šis mano darbas - ne norvegiškas ir ne fosiškas. Norvegai turi jau susiklosčiusią tradiciją, kaip statyti Fosse. Tradicinį Norvegijos Fosse teatrą pavadinčiau radijo teatru šiaurietiškame interjere. Fosse kalba poetiška, lakoniška, bet kartu ir intelektuali, filosofinė. Dramaturgas yra atidus tekstui, jo ritmikai, struktūrai. Statydamas šią pjesę nepasakoju siužeto, bet veikiau restauruoju įvykį, atkuriu jį esamuoju laiku. Ir šitai galima atkurti labai gyvai. Tai ir yra pagrindinė Fosse vertybė. Mes spektaklyje ją įgyvendinome".
Galima sakyti, kad Oskaras Koršunovas atrado naują raktą Fosse pjesei, padarė ją suprantamesnę platesnei publikai. Gintaro Sodeikos sukurta šiam spektakliui muzika tarsi papildo žodžius, užbaigia nebaigtus sakinius, pasakydama tai, ko nepasako personažai. Tai pirmasis Fosse spektaklis, kuriame tiek daug muzikos. Paprastai jo pjesės buvo vaidinamos visai be muzikos ir dėl to turėjo dar vieną kritikų pavadinimą - "tylos spektakliai". Spektakliu "Žiema" O. Koršunovas papildė norvegiškąją Fosse tradiciją naujais elementais, judesiais, humoru, įspūdingomis scenomis ir daiktais, neįprastais minimalistiniams Fosse pjesių scenovaizdžiams.
"Aš nerašau pjesių, rašau dainas", - pasakė Oskarui Jonas Fosse jiems susitikus. Jono Fosse pjesė apie meilę ir vienatvę Koršunovo pastatyme išsprendžiama muzikaliai ir vizualiai. Režisierius ir aktoriai iš lengvo atsitiktinės pažinties pokalbio kuria dainą apie žmonių reikšmę vienas kitam. Oisteino Riogeris ir Ogot Sendstad vaidmenys spektaklyje tampa apibendrintais vyro ir moters įvaizdžiais.
Ši "Žiema" - apie meilę, kuri yra per graži, kad galėtų būti tiesa, ir per skaudi, kad būtų sapnas.
Į spektaklio peržiūrą ir gegužės 17 dieną Jaunimo teatro kieme įvyksiantį susitikimą su “Žiemos” kūrybine grupe atvyksta pats dramaturgas. Tai bus pirmasis J. Fosse vizitas Baltijos šalyse.
Bilietai į spektaklį “Žiema” parduodami Nacionalinio dramos teatro kasoje.
