Viename iš naujausių šiuolaikinio Lietuvos baleto trupės repertuaro spektaklių – Rodiono Ščedrino balete „Ana Karenina“ – spalio 7 d. pagrindinį vaidmenį pirmą kartą atliko Olga Konošenko, prisijungusi prie iki šiol šiame spektaklyje antraštinį vaidmenį kūrusių Eglės Špokaitės ir Miki Hamanakos.
Matyt, šiame sezone bus nemaža debiutų, ir tai ypač sveikintina, nes naujais spektakliais nelepinančioje baleto erdvėje tai vienas iš būdų palaikyti aktyvesnį šios meno šakos ritmą. O. Konošenko – tituluota šokėja, pelniusi reikšmingų apdovanojimų, savo biografijoje turinti nemaža klasikinio ir šiuolaikinio repertuaro vaidmenų.
Prieš ketvertą metų įvykusi „Anos Kareninos“ premjera – žinomo rusų choreografo Aleksejaus Ratmanskio sukurtas spektaklis. Jame nėra atskirų šokio numerių – šokis ir veiksmas integruoti vienas į kitą, judesių kombinacijos padeda išryškinti personažų būsenas ir jų kaitą. Spalio 7 d. spektaklio pradžia pasirodė kiek vangi – berods, nebuvo ir Anos Kareninos vaizdo projekcijos, kuriame matomas pagrindinės herojės veidas artimu planu pasitarnauja kaip būsimų jos dvasinių pokyčių ekspozicija.
O. Konošenko Ana – paprasta, lyg ir nesustabdanti žvilgsnio, pirmajam jos ir Vronskio susutikimui pritrūko kažkokios kibirkšties, kuri būtų galėjusi sukelti tragišką įvykių griūtį. Choreografinis tekstas, plastinis paveikslas šokėjos įsisavintas ir perteiktas sklandžiai, vengiant pervaidinimų ir emocinių sutirštinimų – toks Anos paveikslas taip pat įmanomas, tačiau tam reikėtų surasti daugiau argumentų, kurių artistė nestokojo antrojoje spektaklio dalyje. Jos kuriamo vaidmens tikrasis gimimas – susitikimas su sūnumi grįžus iš Italijos. Jam O. Konošenko negailėjo dvasinių jėgų: išlikdama išoriškai santūri, ji sugebėjo paskleisti žiūrovų salėje jaudinančią energiją, kankinančią vidinę įtampą, kuri atsispindėjo smulkiausiuose judesiuose ir išraiškose – išorinis vaidmens piešinys iki galo buvo užpildytas prasmingu, individualiu turiniu, kuriam atsiskleisti padėjo ir kiti šioje scenoje dalyvaujantys artistai, aiškiai pasidalinę į Anos ir Karenino palaikymo komandas. Čia Konošenko-Ana nestabilią, skausmingų išgyvenimų keliančią savo būseną perteikė organiškai, ypač muzikaliai, be baletinio sąlygiškumo, poveikio jėga priartėdama prie dramos teatrui būdingo plastinio konkretumo.
Intensyvių vidinių išgyvenimų nestokojo ir Konošenko-Anos pasirodymas teatre – jos eisena, žvilgsnis, pozos pulsavo ryžto kupina įtampa, kuri palaipsniui užleido vietą dvasinei kapituliacijai, stumtelėjusiai palūžusią moterį po traukinio ratais. Neužtikrinta, svirdinėjanti eisena aiškiai parodė, kokioje aklavietėje atsidūrė Ana, artėjančio traukinio šviesas suvokusi kaip vienintelį išsigelbėjimo kelią.
Pagrindiniame vaidmenyje debiutuojančią kolegę palaikė ir kiti „Anos Kareninos“ meilės trikampio herojai. Vronskį vaidinęs Nerijus Juška sužavėjo subtilia, plastiška vaidyba, įtikinamais jausmų proveržiais – ir švelniais, ir audringai dramatiškais; berods pirmą kartą teko matyti Edvardą Smalakį, atliekantį Karenino vaidmenį – tai rimtas darbas, apibendrinantis racionalaus, pragmatiško, jausmams nepasiduodančio vyro paveikslą, kuriam artistas atranda ir įdomių nuolaidumą, daug jam kainuojantį kompromisą atskleidžiančių detalių.
Kordebaleto šokiuose buvo juntamas sezono pradžios neužtikrintumas – lygiavimo, sinchroniškumo stoka; tačiau šiame spektaklyje gausu smulkių vaidmenų, kuriuos atliekančių artistų darbą įdomu stebėti. Tarp jų ir Nailios Adigamovos Kiti, siekianti Vronskio dėmesio ir nervingai vengianti Levino, ir Živilės Baikštytės Betsi, surandanti iškalbingų detalių bendraudama ir su Ana, ir su Vronskiu, ir bevardė Erikos Eismontaitės herojė, akivaizdžiai rodanti savo miesčionišką panieką teatre pasirodžiusiai Anai.
Prie dirigento pulto pirmą kartą teko matyti Alvydą Šulčį – orkestras sukūrė prasmingą muzikos dramą, kuri padėjo atsiskleisti personažams, kūrė įdomius jų dialogus, perteikė tirštą, nerimastingą, minorinę spektaklio atmosferą.
