Vilniui bent jau porai dienų tapus NATO būstine, Lietuvos sostinėje ne tik diskutuojama aktualiais aljanso politikos klausimais. Ne mažiau svarbi aplinkybė yra ta, kad į sostinę sugužėjus visų NATO valstybių narių bei aljanso partnerių gynybos ministrams bei gausybei žurnalistų, Vilnius įgavo progą pristatyti planuojamus Europos kultūros sostinės renginius.
Sprendimų nepriimta
Pirmoji neformalaus NATO narių gynybos ministrų susitikimo diena prabėgo be jokių didelių netikėtumų. Nekalbėta apie jokį Šaltąjį karą, nesvarbu ar jau pasibaigusį ar vėl beprasidedantį, nesižarstyta ir kitokiais skambiais žodžiais.
Aljansą kamuojančios problemos buvo žinomos jau seniai, be to, dar prieš atvykdamas į Vilnių, NATO generalinis sekretorius Jaapas De Hoopas Scheferis pareiškė, kad jokių konkrečių sprendimų per Vilniaus susitikimą tikėtis neverta – gynybos ministrai esą susitiko ne tam, kad ant stalo paklotų konkrečius planus, kada ir kiek papildomų karių turi būti nusiųsta į neramumų draskomą pietų Afganistaną. Toks požiūris savaime suprantamas. Balandžio mėnesį Rumunijos sostinėje Bukarešte vyks NATO viršūnių suvažiavimas, todėl Vilniuje vykstantis susitikimas pasitarnauja kaip neoficialus forumas, kuriame šalys gali glūdinti savo pozicijas, nuomones bei politikas netolimos ateities NATO politikos klausimais. Ir vargu ar iki Bukarešto susitikimo bus pranešta apie kokias tai radikalesnes permainas aljanso politikoje.
Gynybos ministrams pietaujant už uždarų durų, kur jų neseka smalsi žurnalisto akis, patiems spaudos atstovams beliko kliautis tik šykščiais oficialiais spaudos pranešimais. O, kaip žinia, diplomatas nebūtų diplomatu, jei nemokėtų laikyti liežuvio už dantų. Vis dėlto tam tikras susitikime vyraujančias nuotaikas nuspėti buvo nesunku. J. De Hoopas Scheferis ne kartą užsiminė apie tai, kad aljanso nariai turi stengtis dalytis tiek jiems tenkančia atsakomybe, tiek rizika. Šiuo metu, kaip žinia, didžiausia misijos našta gula vos ant kelių valstybių pečių, o JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas jau buvo prakalbęs, kad tokia įvykių eiga gali suskaldyti patį aljansą ir padalinti jį dvi stovyklas, kurių viena kovotų ir žūtų dėl žmonių saugumo, o kita tokių įsipareigojimų vengtų. Vokietija, Turkija, Ispanija, Italija bei Prancūzija atsisako siųsti savo pajėgas į Afganistano pietus, o tai siutina tokias valstybes kaip Kanada, kuri pati viena turi tvarkytis neramioje Kandaharo provincijoje. NATO turi prisiversti atsakyti į klausimą, ar ji yra bendrija, kurios nariai tarpusavyje lygiai dalijasi atsakomybe bei tenkančiomis užduotimis, ar gynybinis UAB‘as, kuriame nerimsta akcininkų ginčai, kam ir kiek akcijų turėtų priklausyti, t.y. kam ir kiek karių reikia siųsti į aljanso vykdomas misijas.
Nors optimistinių nuotaikų kalbant apie Afganistaną netrūko, tačiau J. De Hoopas Scheferis pripažino, kad NATO šioje šalyje liks ilgam. Tiesa, nebūtinai karine prasme, nes aljansas šiuo metu vis labiau siekia save įtvirtinti ne tik kaip „kietąją“, t.y. karinę galią, bet ir kaip „minkštąją“ galią, padedančią užtikrinti šalių stabilumą bei vystymąsi. NATO generalinis sekretorius pastebėjo, kad aljansas jokiu būdu nėra Afganistano „savininkas“, todėl didžiausią darbą kovoje su klestinčia korupcija bei narkotikų prekyba turės nuveikti patys afganistaniečiai.
Nieko konkretaus nebuvo nuspręsta ir per kitus susitikimus. NATO dar kartą deklaravo savo įsipareigojimus Kosove, o po susitikimo su Ukrainos gynybos ministru Jurijumi Jechanurovu vėl gi pakartota, kad Ukrainai reikia tęsti reformas, o šalies narystės klausimas priklausys nuo kolektyvinio aljanso narių sprendimo. Tačiau ne paslaptis, kad kai kurios šalys, bijodamas supikdyti itin jautriais nervais pasižymintį Kremlių, yra pasiryžusios nepritarti tolimesniam aljanso skverbimuisi į buvusios Sovietų Sąjungos teritorijas.
Rytojaus darbotvarkė
Rytoj bene svarbiausias įvykis darbotvarkėje bus aljanso gynybos ministrų susitikimas su kolega iš Rusijos Anatolijumi Serdiukovu. Tai – pirmas Rusijos gynybos ministro vizitas mūsų šalyje nuo to laiko, kai Lietuva tapo NATO nare. Atskirą susitikimą su A. Serdiukovu turėtų surengti ir Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Be to, Lietuva ir toliau mėgins įtikinti NATO nares pratęsti oro policijos misiją Baltijos šalyse. Dėmesio turėtų susilaukti ir klausimas dėl kibernetinio gynybos centro įkurdinimo Estijoje.
Vilniaus prisistatymas
Tiek jau tos politikos. Daugumai žiniasklaidos priemonių tik ir tekalbant apie politinius šio gynybos ministrų susitikimo padarinius, iš akių išleidžiamas vienas aspektas. Į Lietuvą suvažiavus ne tik daugiau kaip 50 užsienio politikų delegacijų, bet ir krūvai žurnalistų, Vilnius įgijo galimybę pristatyti kitais metais prasidėsiančią Europos kultūros sostinės programą.
Jei reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų galima teigti, kad eilinis užsienio žurnalistas turėjo susidaryti įspūdį, kad Lietuva visų pirma yra gilias multikultūrines tradicijas turinti baroko, liaudies meno bei „Fluxus“ judėjimo šalis. O be to, dar ir paskutinis pagonybės avanpostas krikščioniškoje Europoje.
Viskas viename. Renginio metu vienoje iš salių eksponuojami Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų – lenkų, karaimų, rusų, totorių, žydų – tekstilės darbai. Apačioje „Fluxus“ judėjimo manifesto, raginančio išvalyti pasaulį nuo buržuazinio ligotumo, „intelektualinės“, profesionalios bei komercializuotos kultūros, išvalyti pasaulį nuo mirusio meno, imitacijų, paviršutiniškumo ir t.t. kuo ramiausiai sau ilsisi ilgalaikę lietuvių tautodailės tradiciją atspindintys liaudies drožiniai, nuo kurių primetamų tradicijos rėmų „Fluxus“ tikriausiai taipogi norėtų apsivalyti. Visiškai greta kabo didingiausių Vilniaus baroko šedevrų atvaizdai. Keistas kratinys, bet iki gyvo kaulo įgrisęs priežodis teigia, kad dėl skonio nesiginčijama.
Be to, kiekvienas susitikimo dalyvis atminimui gavo ir atlikėjos Jurgos kompaktinę plokštelę. Panašu, kad ši atlikėja jau tampa savotišku reklaminiu Krašto apsaugos ministerijos veidu. Prieš tai Jurga rengė ir koncertus Lietuvos karių globojamoje Afganistano Goro provincijoje. Šiuo atveju galime džiaugtis tuo, kad pagaliau ir muzikoje mes galime prisistatyti ne tik kaip ilgalaikes liaudies dainų tradicijas išlaikiusi šalis, bet ir kaip sugebantys groti šiuolaikinę muziką.
Išdalinti buvo ir Europos kultūros sostinės atvirukai. Viename atviruke didžiuojamasi faktu, kad Lietuva buvo paskutinė Europos valstybė, įsileidusi krikščionybę. Džiaugiamasi ir tuo, kad mūsų šalyje buvo ilgiausiai išlaikytos pagoniškos tradicijos. Apibendrinant galima teigti, kad lietuviai prieš savo svečius nusprendė pasididžiuoti tuo, kad, vėluojant krikštui, į mūsų šalį vėliau atklydo ir vakarietiškas švietimas, ir jo nešama kultūra bei pažanga. Tai juk tas pats, kas krykštauti, jog vaikas pradėjo eiti į mokyklą ne 6 metukų, kaip ir priklauso, o tik sulaukęs bent jau 12, o gal net 16 metų. Iš beraščių analfabetų juoktis negražu, bet deja, mes krykštaujame ir bandome daryti reklamą iš to, kad buvome atsilikę. Taip ir norisi, perfrazuojant „Fluxus“ manifesto žodžius, sušukti: „visi kultūriniai, socialiniai bei politiniai revoliucionieriai, formuokime bendrą frontą prieš šį primityvumu dvelkiantį mąstymą“.
