Nansy choro „Dagilėlis“ laukė prancūzų įvaikintas Nedas

Šiau­lių ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ras „Da­gi­lė­lis“ tarp­tau­ti­nia­me cho­rų fes­ti­va­ly­je Nan­sy (Pran­cū­zi­ja) su­šil­dė ne tik pran­cū­zų šir­dis. Cho­ro kon­cer­tų kas­dien ėjo klau­sy­tis dvy­li­ka­me­tis Ne­das – pran­cū­zų šei­mos įvai­kin­tas ber­niu­kas, ku­rio is­to­ri­ja prieš de­šimt­me­tį su­krė­tė Lie­tu­vą.

Netikėtas su­si­ti­ki­mas

„Da­gi­lė­lio“ va­do­vas Re­mi­gi­jus Ado­mai­tis, cho­ro kon­cert­meis­te­rė Dai­va Šul­cai­tė da­li­jo­si įspū­džiais iš fes­ti­va­lio ir ne­ti­kė­to su­si­ti­ki­mo su Ne­du džiaugs­mu.

„Da­gi­lė­lis“ ge­gu­žės 16–20 die­no­mis da­ly­va­vo tarp­tau­ti­nia­me cho­rų fes­ti­va­ly­je Nan­sy „Voix du mon­de“. Į fes­ti­va­lį cho­rai skru­pu­lin­gai at­ren­ka­mi.

Bu­vo pa­kvies­ta vie­nuo­li­ka sve­čių cho­rų iš 10 pa­sau­lio ša­lių: Ar­gen­ti­nos, Bul­ga­ri­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Ma­ro­ko, Ita­li­jos, Len­ki­jos, Ru­si­jos, Is­pa­ni­jos, Uk­rai­nos, Lie­tu­vos. Da­ly­va­vo fes­ti­va­ly­je ir vie­nuo­li­ka Pran­cū­zi­jos cho­rų.

„Šis fes­ti­va­lis iš­skir­ti­nis tuo, kad kiek­vie­ną sve­čių cho­rą glo­bo­ja pran­cū­zų cho­ras. Taip mez­ga­si ry­šiai, drau­gys­tė“, – sa­ko R. Ado­mai­tis.

Šiau­lie­čius glo­bo­jo pran­cū­zų suau­gu­sių­jų cho­ras „Swing“ iš La­xou. Glo­bė­jai ge­rai bu­vo įsi­mi­nę ber­niu­kų var­dus, pa­var­des ir ži­no­jo lie­tu­viš­kų žo­džių.

Bū­tent La­xou mies­te, ku­ris yra prie pat Nan­sy, gy­ve­na iš Kur­šė­nų (Šiau­lių ra­jo­nas) ki­lęs Ne­das su sa­vo įtė­viais Kler ir Ža­nu Lu­ji Buf­jė-Go­darais bei įse­se­re.

Ne­ti­kė­tas su­si­ti­ki­mas

Po­nia Kler Go­dar su­si­ra­do šiau­lie­čius cho­ris­tus per šei­mą, ku­rio­je gy­ve­no kon­cert­meis­te­rė D. Šul­cai­tė.

„Sun­ku mums bu­vo su­si­kal­bė­ti. Aš kal­bu vo­kiš­kai, o jie nei vo­kiš­kai, nei ang­liš­kai ne­kal­ba, te­ko ieš­ko­ti ver­tė­jo, – pa­sa­ko­ja kon­cert­meis­te­rė. – Iš pra­džių su­pra­tau tik vie­ną žo­dį – „Kur­se­nai“.

Žo­dis po žo­džio bu­vo pri­si­min­ta skau­di ber­niu­ko is­to­ri­ja, apie ku­rią ne kar­tą ra­šė „Šiau­lių kraš­tas“. D. Šul­cai­tė pa­sa­ko­ja, jog Ne­do įtė­viai yra su­rin­kę straips­nių iš­kar­pas, ki­tus liu­di­ji­mus, su­kū­rę Ne­do pus­la­pį in­ter­ne­te.

Prieš de­šimt­me­tį Lie­tu­vą su­krė­tė ži­nia apie į li­go­ni­nę at­vež­tą vi­siš­kai iš­se­ku­si tri­me­tį Ne­dą, ku­rį mo­ti­na nuo kū­di­kys­tės ma­ri­no ba­du. Dėl to vai­ko mo­ti­na bu­vo nu­teis­ta, jai ap­ri­bo­ta mo­ti­nys­tė, bet ji pa­ti sū­naus iš­si­ža­dė­jo. „Šiau­lių kraš­tui“ yra tei­gu­si: „Aš nie­ka­da ne­tu­rė­jau sū­naus ir nie­ko apie jį ne­no­riu ži­no­ti.“

Nau­ją gy­ve­ni­mą Ne­das pra­dė­jo su įtė­viais. Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­na jau sep­tin­tus me­tus.

„De­ja, Ne­das ne­be­kal­ba lie­tu­viš­kai, – sa­kė D. Šul­cai­tė. – Pir­mą kar­tą pa­ma­čiau jį gat­vė­je, sė­din­tį au­to­mo­bi­ly­je. Žiū­rė­jo, kaip kal­ba­mės su jo įmo­te, bet iš au­to­mo­bi­lio neiš­li­po. Vė­liau iš­drą­sė­jo.“

Bran­gus ry­šys

Ne­das kas­dien ėjo į vi­sus fes­ti­va­lio kon­cer­tus, ku­riuo­se dai­na­vo „Da­gi­lė­lis“. Su­si­pa­ži­no su cho­ris­tais, džiau­gė­si jų drau­gys­te – vai­kams bend­rau­ti kal­bos bar­je­ras ne­truk­dė. O cho­ras džiau­gė­si iš­ti­ki­mu klau­sy­to­ju, ku­riam at­ve­žė da­le­lę Lie­tu­vos.

Šiau­lie­čiai sa­ko su­pra­tę, jog ber­niu­ko įtė­viams la­bai rū­pi, kad Ne­do ry­šis su gim­ti­ne ne­nut­rūk­tų. Jie įda­vė laiš­ką gy­dy­to­jai Vai­dai Gri­cie­nei, ku­ri rū­pi­no­si Ne­do svei­ka­ta, ir su ja no­rė­tų at­nau­jin­ti ry­šį.

Pran­cū­zai jau bu­vo kar­tą at­ve­žę Ne­dą į Lie­tu­vą, ro­dė šiau­lie­čiams nuo­trau­kas, ku­rio­se vi­sa šei­ma Kry­žių kal­ne.

„Ne­do įtė­viai man baks­te­lė­jo į „Da­gi­lė­lio“ ženk­liu­ką ir tvir­ti­no: „At­va­žiuo­si­me pas jus“, – šyp­so­si R. Ado­mai­tis.

„Už­ka­riau­ti“ pran­cū­zai

Nuo pat pir­mo­jo fes­ti­va­lio kon­cer­to, ku­ria­me kiek­vie­nas cho­ras at­li­ko pus­va­lan­džio pro­gra­mą, „Da­gi­lė­lis“ už­ka­ria­vo pran­cū­zų šir­dis.

„Mus la­bai aud­rin­gai priė­mė, – pri­si­me­na cho­ro va­do­vas. – Jau pa­tį pir­mą­jį kū­ri­nį „Ta ta to“ te­ko kar­to­ti.“

Pran­cū­zų žiū­ro­vai, anot R. Ado­mai­čio, cho­ri­nę mu­zi­ką mėgs­ta, ją su­pran­ta, yra la­bai emo­cin­gi ir šil­ti. Po kon­cer­to drą­siai priei­na pa­si­da­ly­ti įspū­džiu.

„Da­gi­lė­lis“ kas­dien tu­rė­jo po 2–3 kon­cer­tus. Cho­ris­tai iš Lie­tu­vos bu­vo at­pa­žįs­ta­mi gat­vė­se, kal­bi­na­mi, svei­ki­na­mi. Vai­kai džiau­gė­si ta­pę fes­ti­va­lio „žvaigž­dė­mis“.

Nan­sy tu­ri 150 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Cho­rų fes­ti­va­lis „Voix du mo­nde“ ren­gia­mas jau dau­giau nei tris de­šimt­me­čius ir yra la­bai po­pu­lia­rus. Re­por­ta­žus ro­dė te­le­vi­zi­ja, ra­šė spau­da.

„Da­gi­lė­lis“ fes­ti­va­ly­je bu­vo vie­nin­te­lis ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ras. Bet iš­skir­ti­nio dė­me­sio su­lau­kė dėl meist­riš­ku­mo.

Iš fes­ti­va­lio cho­rų „Da­gi­lė­lis“ vie­nin­te­lis bu­vo pa­kvies­tas kon­cer­tuo­ti Nan­sy re­gio­no de­par­ta­men­to pir­mi­nin­ko Mi­chel Di­net su­reng­ta­me priė­mi­me fes­ti­va­lio cho­rų va­do­vams. Vie­nin­te­lis su pran­cū­zų cho­ru gie­do­jo ir šv. Mi­šio­se Nan­sy ka­ted­ro­je.

Fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo kon­cer­tas skam­bė­jo 2500 žiū­ro­vų tu­rin­čio­je Nan­sy kon­cer­tų sa­lė­je, o bai­gia­mo­jo klau­sė­si 8000 žiū­ro­vų. Kon­cer­tas vy­ko Nan­sy Sta­nis­lo­vo Leš­čins­kio aikš­tė­je. Jis bu­vo trans­liuo­ja­mas ne tik per te­le­vi­zi­ją, bet ir in­ter­ne­tu.