Didelis, storą kasą rišantis baltas kaspinas, balti, rožiniais kvadratėliais nusagstyti marškinėliai ir išgąstingas žvilgsnis. Šitaip atrodanti šešiametė mergaičiukė tebežvelgia iš tėvų namuose kabančios mano nuotraukos. Pirmosios mokslo metų dienos prisiminimai nesudilo visai kaip ir ši nuotrauka. Keistas jausmas rankoje jau spausti savo vaiko – būsimo pirmoko – ranką. Vaikai mėgsta didžiuotis jaunais tėvais. Žinoma, ne ką mažiau nei jų užimamomis pareigomis.
– Mano tėtis – taksistas.
– O mano tai vilkiką vairuoja.
– Čia tai nieko. O mano tėtis tai tikrą policijos mašiną vairuoją ir turi tikrą policininko „bananą“. Policininkas yra mano tėtis.
Tokį mažamečių vaikų pašnekesį teko nugirsti vaikų žaidimų aikštelėje. Iš tikrųjų, ko tik neišgirsi iš mažamečių lūpų. Kai rinkomės kuprinę, iš savo septynmečio išgirdau dar ne tokių sąmojų.
– Nupirk man tokią didelę kuprinę, kad tilptų visi mano žaislai ir telefonas, – paprašė sūnus, tarsi netyčia primiršęs tikrąją kuprinės paskirtį.
Sako, dabar ypač palankus metas siaubti parduotuves mokyklai. Akcijos. Kartais geriau jomis nebandyti vaikų kantrybės… Gaila, kad jau praėjo tie metai, kai galėdavau kažką nupirkti sūnui be jo paties įsikišimo ir sulaukti džiaugsmingų nuostabos pilnų šūksnių dėl kiekvieno naujo pirkinio. Šiandien jis, kaip ir kiti jo bendraamžiai, viską nori išsirinkti pats… Tad „Angry bird“ kuprinės tebegaruoja kaip pasiutusios. Teko matyti, kaip du pypliai pešasi dėl to įpykusio paukščio grimasos.
„Aš pirmas paėmiau. Ne, tai aš pirmas ją pamačiau“, – jau visai ne juokais iki pupos didumo ašarų spiegia kitas mokyklinukas. Ašaros nugali. Kantresnio vaiko tėvai apsiašarojusiam ištiesia kuprinę. „Aš tau kitą geresnę nupirksiu“, – žada sūnui tėvas.
O ką darysi, turi kažkaip rasti kompromisą… Nes nežinau, kaip paaiškinti septynmečiui, kad pedagogai pataria ne paveiksliukų, o kokybės vaikytis. Gal kas ir žino, bet, deja, ne aš…
Įsitikinau, kad ieškant tvirtos ir pigios kuprinės pravartu pasižvalgyti komisuose, dėvėtų drabužių parduotuvėse ar drabužių mainų portaluose. Svarbu šiame pirkimo maratone ir paties vaiko nepamiršti, leisti jam pasijusti pačiu svarbiausiu. Maniškis pats vieną kuprinę internetu išsirinko. Nauja tokia kainavo arti 100 Lt, o mainų svetainėje atsiėjo vos 30 Lt. Pasirodo kitam įnoringam pradinukui neįtiko iš Italijos parsiųstos kuprinės spalva. Mama nusileido ir kuprinę pusvelčiui patalpino internete. Internetu pirkome ir kai kurias pratybas. Taupios mamos mėgsta jas pardavinėti elektroninėse senų knygų parduotuvėse. Taip perkant visas pratybas, galima sutaupyti ir apie 100 Lt. Sąsiuvinius ir kanceliarines prekes verta įsigyti tuose prekybos sandėliuose, kur galima įsigyti prekių ir didesniais kiekiais. Sportinę aprangą radome Pabalių turgavietėje. Tokią pat, tik 20 Lt brangesnę, buvome aptikę ir viename prekybos centrų.
Uniforma – vienintelė, kur vargiai kažką sutaupysi. Ją padeda užsakyti mokytojai. Galima nebent rinktis ne visą komplektą ir atsisakyti 20–30 Lt kainuojančios liemenės.
Mano pastangos sutaupyti nebuvo bergždžios. 150 Lt. Maždaug tiek, kiek per du mėnesius kainuoja privatus būrelis. Du vaikus Prancūzijoje auginanti mano draugė „Facebook“ giriasi niekada netaupanti. Kasmet jos atžalos mokyklinėms prekėms įsigyti ji gauna kelis šimtus eurų. Prancūzai tebėra dosnūs ne tik asocialioms ar nepasiturinčiai gyvenančioms šeimoms. Prancūzų įsitikinimu, vaikai – ne tik tėvų, bet ir visos visuomenės ateitis ir rūpestis… Bet mes – ne prancūzai, savo vaikus, matyt, mylime labiau, nei juos myli valstybė.
