Tradicinė modernioji politika buvo grindžiama racionalumu, universalumu, tiesos monopoliu, kurį saugojo instituciniai ir diskursyviniai draudimai bei apribojimai. Universalumas ir racionali priežastis – konceptualiniai ginklai, kuriais rėmėsi modernybės legitimacinis aparatas.
Nuo 1968 m. (nors kai kurie autoriai nurodo skirtingas datas) žinių, kultūros ir politikos peizažas Vakarų pasaulyje iš esmės ėmė keistis – didieji modernybės naratyvai prarado savo vertę. Postmoderniame pasaulyje nebėra universalių prasmių ir vertybių, nelieka vieno privilegijuoto stebėjimo taško, bet kuris tiesos režimas suvokiamas kaip prievartinis ir totalitarinis. Kaip teigia J. F. Lyotard‘as, postmodernybė – tai nepasitikėjimas metanaratyvais.
Kuo remiasi politinė galia postmoderniame pasaulyje? Kas legitimuoja politinę galią ir autoritetą? Kaip valstybė pateisina savo prievartos monopolį? J. F.Lyotard‘as skelbia mokslo, A.C. Danto – meno, F. Fukuyama – istorijos pabaigą, M. Foucault – subjekto mirtį, R. Barthes‘as – autoriaus mirtį. Ar sekdami postmoderniosios mintis autoritetais galime kalbėti apie moderniosios politikos mirtį? Konvencinė politikos samprata postmodernybės sąlygomis prašosi jei ne laidojama, tai bent pakoreguojama.
Racionali priežastis ir objektyvumas, tradicinės moderniosios politikos sudėtinės dalys prarado vertę. Kaip tikina postmodernistai, bet kuris tiesos režimas – tai konceptualinės prievartos mechanizmas. Nėra objektyvių, neginčijamų tiesų, tik kalbiniai žaidimai (Paksas vis dėlto kaltas ar nekaltas? O Abonentas..? Ir apskritai kas tas Abonentas?), nėra vienos privilegijuotos stebėjimo pozicijos, į kurią pajėgtų pakilti bent vienas tautos atstovas, be savanaudiškų ketinimų ir visiems vienodai nešališkas, teisingas. Galiausia nėra net vilties. Racionalumas? Jis sukūrė prielaidas holokaustui. Tiesa? Tiesa tampa nusikaltimu.
Kaip postmoderno sąlygomis funkcionuoja politikos mechanizmai? Kai tiesa ir pretenzijos į objektyvumą pradeda kelti įtarimą, pasitikima tais, kurie atsiskaito cinizmo valiuta – šie bent jau neapsimetinėja.
Lietuvoje ir turime tokios politikos atvejį. Tradiciniai Apšvietos logika besivadovaujantys politikai plėtoja rafinuočiausius argumentus, tačiau – kaip britai sako, in vain – šiandien Apšvieta jau ne karalienė. Politologai, žurnalistai ir kiti visuomenės švietėjai (taip taip, švietėjai – visai kaip XVIII amžiaus Prancūzijoje) stebisi naujai besiformuojančiu „klaidingo balsavimo fenomenu“ – rinkėjai teikia pirmenybę akivaizdžiai populistinei retorikai ir nemokšiškiems argumentams! Nors ir kaltinami nemokšiškumu, politinio raštingumo stoka ir pan., rinkėjai renkasi reikšmių žaismą, spindintį visomis vaivorykštės spalvomis, o ne naivius ir senamadiškus Apšvietos argumentus.
Balsuoja už pseudopolitinę V. Šerėno retoriką, kuri sunaikino ribą tarp tikrovės ir regimybės, už „ubagų karalių“ V. Šustauską, tvirto stoto jūrininką besiplaikstančia patriarcho barzda ir spindinčiomis revoliucionieriaus akimis, už naivų vienišą lakūną, A. de Saint-Exupery Mažojo princo prototipą, mažą berniuką atšiauriam pasaulyje, kurio planetoje iškerojo grėsmingi baobabai...
Balsuoja už V. Uspaskichą, kuris, imituodamas savo paties prototipą V. Agurkichą iš „Dviračio žynių“, taip žaviai taria „Vaizdialis ne koks“, ir žmogus, žadėjęs ekonominį stebuklą per 11, 111 arba 1111 dienų, tampa ūkio ministru. Kerai ir burtažodžiai veikia geriau negu programos ir ministras, sąmoningai kalbantis su akivaizdžiai simuliuojamu rusišku akcentu, teisindamasis dėl savo kelionės į Izraelį, kai neva supainiojo viešuosius ir privačius interesus, byloja lyg apaštalas: „Jūs žinote, kad mūsų Aukščiausiasis iš ten kilęs, tai aplankiau Jeruzalę ir aš, padariau viską, ką reikia, kad būčiau dar švaresnis, valdydamas tą ūkį, kuris man patikėtas“.
Net ir po paskutinio skandalo, kilus įtarimams dėl V. Uspaskicho diplomo autentiškumo, V. Uspaskichas lieka vienas iš populiariausių, o jo vadovaujama partija karaliauja reitingų viršūnėse. Skandalo kaltininkas gudriai šypsosi į ūsą – ar jis parodys savo diplomą? O gal tik kopiją? O gal jo pavardė buvo klaidingai įrašyta universiteto duomenų bazėje? Ar jo diplomas tikras? Galiausia, kas yra tikra, o kas ne – net ir be bakalauro diplomo, jis sugebėjo įgyti magistro laipsnį, užsidirbti milijoną ir užimti ministro postą. Kaip sako M. Moore‘as, „pasaulyje liko labai nedaug tikrų dalykų: tai, kad saulė vis dar leidžiasi vakaruose, kad popiežius vis dar laiko vakarines mišias Kalėdų išvakarėse...“
Modernybės iliuzijos išsisklaidė, tiesa ir racionalumas – nuvainikuoti... Įtarumas, skepticizmas, ironija, atviras cinizmas ir nepasitikėjimas tampa socialiniu kapitalu, tvirta valiuta, kuri žadina rinkėjų simpatijas. Rinkėjai noriai prisijungia ir palaiko tuos, kurie, užuot bandę mus suvedžioti tiesos iliuzijomis, atvirai švenčia postmodernų J. F. Lyotard‘o incredulity.
Tai, ką gausus politologų, ekspertų, apžvalgininkų būrys įvardija kaip rinkėjų logikos ir racionalumo stoką – tai ne logikos stoka. Tai rinkėjų postmodernus, postloginis mąstymas, – post reason state of mind. Rinkėjai, aplenkę savąjį laikmetį. Štai kur postmodernizmo ištakos! E. Gellneris klydo – postmodernizmas gimsta ne persisotinusių nuobodžiaujančių intelektualų sąmonėje, šiems dykinėjant kairiajame Senos krante. Postmodernizmas prasideda viskuo nusivylusių, alkanų, piktų ir pavargusių „ubagų“ bei runkelių politinėje vaizduotėje. Praradę iliuzijas, jie balsuoja už populistus, chuliganus ir cirko klounus – let it be! „Tradiciniai“ politikai bejėgiškai skėsčioja rankomis, o racionalūs Apšvietos argumentai, bejėgiai ir susigėdę, gūžiasi nuošalėje.
