REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Labai norėčiau dar bent kartą atvykti į Lietuvą“, - prieš du mėnesius telefonu “Respublikai“ sakė Algimantas Patricijus Taškūnas, sužinojęs, kad jam skirta Švietimo ir mokslo ministerijos premija. Bet tuomet mokslininkas dvejojo, ar atvažiuos pats jos atsiimti – sveikata neleidžia. Ir vis dėlto po trisdešimties metų A. Taškūnas vėl gimtinėje.

REKLAMA
REKLAMA

„Išvykome iš Lietuvos nešdami kailį nuo žiaurios okupacijos. Ne gardesnės duonos ieškodami. Bet neradome ten kam pasiguosti. Nėra ten Tėvynės, ant kurios krūtinės galėtume prisiglausti ir išsiverkti. Ir taip tos neišverktos ašaros nueis į kapą“, - atsiimdamas premiją kalbėjo A. Taškūnas. Jis nominuotas ir „Respublikos“ nacionalinių vertybių rinkimams.

REKLAMA

Mokykla išmokė gyventi

Profesorius A. Taškūnas, kitaip nei kai kurie emigravę lietuviai, gimtąja kalba bendrauja be klaidų. Sunku būtų pasakyti, kad taip ilgai jis nebuvo Lietuvoje.

- Nemažai dabartinių emigrantų, ypač jaunų, greitai savąja kalba ima kalbėti su akcentu. Sako, ypač pritrūksta lietuviškų žodžių profesinėje veikloje. Vaikų nemoko lietuviškai. Kaip jums pavyko išlaikyti gryną kalbą?

- Į mokyklą eiti pradėjau 1935 m. Iš Lietuvos išvykau 1944 m. Tad beveik 10 metų lankiau lietuvišką mokyklą, iki jos baigimo buvo likę tik dveji metai. Ta Lietuvos mokykla, kokia ji buvo nepriklausomybės laikais, buvo pastatyta ant labai stiprių pagrindų. Ją sukūrė žmonės, kurie neieškojo pinigų, uždarbio, kurie labai mylėjo šią krauju persunktą žemę.

REKLAMA
REKLAMA

Mokiniams meilę savo kraštui perdavė kiekvienas mokytojas. Nesvarbu, ar jis mokė matematikos, ar fizikos, ar lietuvių kalbos. Mokytojai gerai išmanė savo dėstomus dalykus. Visi buvo patriotai. Jie taip pat mus mokė pagrindinių gyvenimo dalykų. Buvo disciplina. Ne tokia, kad tave varytų su botagu, bet visi išmokome klausyti. Jei mokytojas ar direktorius ką pasako, tai ir klausai. Mokslo dieną pradėdavome ir baigdavome malda. Šių pamokų pakako visam gyvenimui.

O primiršusiems kalbą taip atsitiko dėl aplinkos, kurioje gyvena. Ne visi australų vaikai buvo draugiški mūsų vaikams. Juos vadino rusais, juokėsi iš jų. Vaikai nenori, kad iš jų juoktųsi, nenori, kad juos skirtų iš kitų. Jie nenori išsiskirti, o kai nenori išsiskirti, pasidarai panašus į kitus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Jūsų gauta premija - 13 tūkst. litų. Gal jau turite planą, kaip ją išleisite?

- Už premiją nupirksiu 1000 egzempliorių „Lithuanian Papers“. Juos išsiųsiu į Lietuvos vidurines mokyklas. Moksleiviams tie žurnalai bus papildomi skaitymai. Jau esu susitaręs su keliomis mokyklomis.

- Už nuopelnus gautus pinigus - vėl nuopelnai? O sau?

- Esu senas žmogus. Man valdžia moka kuklią pensiją. Savo santaupas išleidau žurnalo leidybai. O kiek man dar buvo likę santaupų, pražuvo per Australijoje buvusią finansinę krizę. Tad dabar man nereikia rūpintis pinigais.

REKLAMA

Lietuvoje nesilankė dėl ligos

- Kodėl taip ilgai nebuvote Lietuvoje?

- Yra kelios priežastys. Pasakysiu vieną, o kitas pasilaikysiu sau. Svarbiausia buvo mano sveikata. Prieš porą metų patyriau širdies smūgį - nuėjau į pragarą, pasakė, kad ten nėra man vietos, nuėjau į dangų, sakė, kad jiems netinku. (Juokiasi.)

Vėliau susirgau nepagydoma liga. Man net sūnus pasakė: „Tėvai, ar tu mirsi lėktuve, ar namuose - bus tas pats“. Sendamas žmogus apsipranta su savo liga ir jam jau gerai.

Atskridau su Onute, savo dukterimi. Skridau tiek ilgai, kad atvykus čia jau buvo kita diena. Grįždamas skrisiu į Singapūrą. Jame gyvena mano sūnus, jo žmona ir jo sūnus. Anūkas labai greitai auga. Kitą kartą jau sakys: „Seneli, paskolink automobilį“.

REKLAMA

Džiugina laisvė

- Paskutinį kartą Vilniuje buvote 1976 m. Turbūt nenustebins klausimas apie Vilniaus pokyčius? Ką jau spėjote Vilniuje nuveikti?


- Pirmiausia pasivaikščiojome po Vilnių. Ėjome pažiūrėti Šv. Onos bažnyčios. Juk mano duktė Ona. Dar pasižvalgėme po Bernardinų bažnyčią. Nuvažiavome į Užupį. Apžiūrėjome spynas ant tilto, kurios amžinai meilei užrakintos. Turiu labai gerą draugą australą, kuris moka spynas atrakinti. Pasakysiu jam, kad važiuotų į Vilnių, turės gero darbo, kai žmonės persigalvos dėl amžinos meilės. (Juokiasi.)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mano Onutė domisi namų įrengimu. Ji sakė, kad Vilniaus namai yra gražiai išdažyti, gražiomis spalvomis. Vilnius turi tokį savo charakterį, jausmą. Senas miestas, senovė.

Aš pirmą kartą Vilniuje buvau 1939 m. Dvi savaites prieš prasidedant karui. Vilnius tada buvo lenkų rankose. Mes gyvenome Alytuje. Per tėvo atostogas visa šeima važiavome į Vilnių, turėjome gauti pasus, vizas.

O po savaitės prasidėjo karas. Visi prisiminimai apie Vilnių buvo iš tų laikų.

Antrą kartą čia buvau prie sovietų, 1976 m. Kad ir kur eidavau, vis toks tipelis man iš paskos vaikščiodavo. Atsigrįžau kartą, sakau jam, kad esu jį ir anksčiau matęs. Jis sako: „Taip, aš televizijoje rodausi“. Kitą dieną jau buvo kitas.

REKLAMA

Tad dabar labiausiai džiugina, kad niekas iš paskos neseka. Galiu judėti, kur noriu. Anąsyk neleido išvykti iš Vilniaus, neleido į Alytų. Dabar žmonės daug laisvesni kaip žmonės. O tais laikais buvo tokie liūdni, niekas nesišypsojo, su svetimais nekalbėjo, nežinojo, kas yra kas. Tai yra labai didelis skirtumas.

Liūdina... šaligatviai

- Kas liūdina Lietuvoje?

- Šaligatviai. Jie labai blogos būklės. Vos neišsisukau kojų. Nelygūs, trūksta plytelių.



- Kur taip yra? Centre pakelės lyg ir tvarkingos?

- Pasakysiu kur - Totorių gatvėje. Dar Liejyklos, Vilniaus gatvėse yra blogų vietų. Mes jau nepakeliame kojų, negalime kaip stirniukai peršokti.

REKLAMA

Dar liūdina, kad Sąjūdis, kuris čia prasidėjo prieš 20 metų, dabar neturi daug įtakos. Labai norėčiau, kad visi lietuviai būtų vieningi. Turėtų būti vietoj 33 partijų dvi arba trys. Juk vienybė - stiprybė. Bendradarbiavimas turėtų vykti tarp visų Baltijos jūros regiono šalių.

Margio gatvės vaikai

- Į tėviškę važiuosite?

- Važiuosiu. Mano laikas ribotas, nes tris dienas dar turėsiu dalyvauti konferencijoje apie lietuvių kalbos mokymą užsienyje. Tad turiu griežtai laikytis sudarytos programos. Dėl konferencijos, ko gero, ir į pajūrį nepavyks nuvažiuoti, nors labai norėčiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet būtinai turiu apžiūrėti Margio gatvę Alytuje. Buvome Margio gatvės vaikai. Ji buvo tokia apynaujė gatvė, netoli gimnazijos. Jos viduryje pasodino klevus. Tais laikais jie buvo maži. Pavasarį galėdavai eiti, pakratyti klevą ir visi karkvabaliai nukrisdavo ant žemės. Tada juos surinkdavome, sudėdavome į degtukų dėžutes. Kai kurie vaikai atsinešdavo pilnus jų portfelius. Ir tada paleisdavome tuos vabalus. Iššaudavo kaip lėktuvai.

Zita Voitiulevičiūtė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų